Žymus amerikiečių archeologas, afganų kultūros ekspertas Louisas Dupree buvo suimtas vieną lapkričio dieną Kabulo viešbutyje, apkaltinus šnipinėjant CŽV. Nors tardymas užtruko šešias valandas, tačiau pareigūnams vyro palaužti psichologiškai nepavyko.
Galop, pritrūkus įrodymų, jam įsakyta visam laikui palikti Afganistaną. Taigi jiedu su žmona Nancy sėdo į raudoną Land Rover automobilį ir per Chaibero perėją išvyko į Pakistaną. Tuo metu Pešavare, kur jie apsistojo, glaudėsi afganų pabėgėliai, todėl vieta pasirodė tinkama sekti naujienas.
Deja, reikalai ėjo prastyn. Į Afganistaną įsiveržus sovietams, L. Dupree teikė paramą pažįstamiems afganų vadams, pvz., mokė mudžhedus gaminti „Molotovo kokteilius.“ Visgi didžiausią reikšmę archeologas skyrė afganų kultūrai. Anot buvusio Austrijos paramos Afganistanui ir Pakistanui komiteto direktoriaus Nassim Jawad: „Nancy ir Louis padėjo išsaugoti mūsų literatūrą, t.y. mūsų kultūrą, primindami afganams, jog kultūrinis integralumas padės vėl tapti laisva visuomene.“
Visgi N. Dupree šioje istorijoje užsitarnavo išskirtinį vaidmenį. „Jei afganai grįžtų prie senojo tikėjimo, Nancy taptų viena iš dievybių,“ - teigė buvęs JAV ambasadorius Afganistane Ryanas Crockeris. Ir tai nėra vien skambi frazė! Po karo Afganistane įsitvirtinęs talibanas nevengė drastiškų ekscesų.
Uždarinėtos mokyklos, bibliotekos, niokotos muziejų kolekcijos. Matant tai, N. Dupree suvokė, kad jei nieko nesiims, tai netrukus visas judviejų su vyru atliktas darbas pražus. Kai po daugelio metų amerikiečių žurnalistas Jamesas Verini paklausė Nancy, kodėl šiai parūpo afganų vargai, moteris nemirktelėjusi atšovė: „Tie žmonės atsidūrė bėdoje. Man niekad nešovė mintis viską mesti. Jie mums davė tiek daug. Tai kaip dabar galėjau atsukti jiems nugarą?“
Vaikystė maharadžos rūmuose
N. Hatch-Dupree vaikystė priminė kino filmą. Nors gimė 1927 m. Kuperstaune (JAV), tačiau augo Pietų Indijoje, kur jos tėvas patarinėjo Travankoro karalystės (dab. Kerala) maharadžai, o motina Emili Gilchrist, buvusi Brodvėjaus aktorė, tyrinėjo Kathakali šokius, laikomus vienais įspūdingiausių regione. Maharadža mėgo Nancy tėvą, todėl ši dažnai svečiuodavosi rūmuose.
„Aš buvau vienmetė su maharadžos broliu. Kaskart zoologijos sode gimus naujam tigrų ar leopardų jaunikliui, juos atnešdavo į rūmus ir aš eidavau ten apsimovusi baltas pirštinaites bei didelę skrybėlę.“
Paauglystę ji taipogi leido ne mažiau spalvingai. Iš pradžių, šeima gyveno Kosta Rikoje, vėliau Meksikoje, kur merginos tėvas padėjo atidaryti UNESCO atstovybę. O tada sekė kinų meno studijos Kolumbijos universitete (JAV), kurių metu Nancy susipažino su pirmuoju savo vyru diplomatu Alanu Volfu. Ironiška, tačiau būtent šis asmuo sugrąžino ją į Pietų Aziją. A. Volfui teko dirbti Šri Lankoje, Irake, Pakistane. Visgi didžiausias iššūkis poros laukė Afganistane.
Afganai mėgsta girtis, esą Kabulą įkūrė Kainas ir Abelis ir jog Kainas yra čia palaidotas. Šitaip akcentuojama kruvina šalies praeitis. Tačiau XX a. vid. Afganistanas vadintas „Azijos Šveicarija.“ Sostinėje ūžė kokteilių vakarėliai, džiazo klubai, pramogauta kalnuose.
Miestas net tapo Hipių Kelio (Hippie Trail), besirangančio iš Europos į Indiją, tašku, klestinčiu dėka narkotikų turizmo. Be to, šalyje nuolat zujo užsienio agentai. Nepaisant to, Nancy 1962 m. Kabule sutiko dvi didžiausias gyvenimo meiles: Afganistaną ir Louis Dupree.
N. Volf nebuvo tipiška valdininko žmona, todėl vos įsikūrusi, stačia galva nėrė į kultūrinį Centrinės Azijos margumyną. Pavyzdžiui, kartu su Amerikos ambasadoriumi išvyko apžiūrėti monumentalių Bamijano Budų skulptūrų.
Ekskursijoje jai teko gidės rolė, todėl rinkdama medžiagą išsiaiškino, jog Bamijanas neminimas bemaž nei viename turistiniame vadove. Grįžusi į sostinę, moteris priekaištus išsakė Afganistano turizmo ministrui Abdulai Tarzi. Bet šis tiesiog pasiūlė jai pačiai parašyti knygą. Trumpai padvejojusi Nancy ryžosi imtis darbo.
Užbaigtą rankraštį N. Volf paprašė įvertinti sutuoktinio draugo, žymaus Afganistano archeologo L. Dupree. Bet rezultatas pribloškė. Atėjusi atsiimti aplanko, viršelyje perskaitė pastabą: „Tinkama, bet nieko originalaus.“ Tai pakurstė moters ambicijas. „Dr. Dupree, aš rašau turizmo vadovą ir džiaugiuosi, jog pripažinote šį tinkamu, - rimtai tarė Nancy. - Tai nėra disertacija, todėl čia nereikia būti originaliam.“
Tai ištarusi, apsisuko ant kulnų ir išėjo, kai staiga išgirdo duslų vyrišką balsą: „Sugrįžkite!“ Ir ji sugrįžo. Įdomiausia, kad ši pažintis galiausiai virto Kabulą sudrebinusiu romanu.
Abi pusės turėjo sutuoktinius, tačiau netrukus išsiskyrė ir 1966 m. buvusioje emyrų vasaros rezidencijoje Bagh-e-Bala iškeltos puošnios vestuvės. Taip pora net išgelbėjo istorinį statinį nuo planuojamo sugriovimo.
Pažintis su „kukliu ir mandagiu“ teroristu
Skatinama naujojo vyro, Nancy vis labiau atsidavė intelektualinei veiklai. Pora dirbo drauge. Sutuoktinis tyrinėjo Afganistano priešistorę, vykdydamas archeologinius kasinėjimus, kuriuose aptiko įspūdingus akmens amžiaus įrankius. Taigi raudonu archeologo Land Rover automobiliu jiedu išmaišė kone visą kraštą.
„Louis nuolat ieškodavo naujų urvų, - prisiminė Nancy. – O aš džiaugiausi galėdama kuo daugiau pamatyti. Jei pasitaikydavo kas nors įdomaus, būtinai norėdavau tai įtraukti į vadovą.“ Pirmoji N. Dupree knyga apie Bamijano Budas pasirodė 1969 m. Vėliau išleista serija sąmojingų turizmo vadovų apie Heratą, Kabulą ar kitus šiaurinius šalies regionus. Beje, pagal vienų jų amerikiečių dramaturgas Tony Kushner sukūrė šokiruojančią pjesę „Homebody/Kabul“.
Be viso to, bendradarbiaujant su vyru paruoštas išsamus gidas po Nacionalinį Kabulo muziejų. „Kaskart, kai vienas iš mūsų užbaigdavo straipsnį, atkimšdavo šampano butelį. Tai buvo tikra partnerystė“, – apibendrino N. Dupree. Taigi nenuostabu, jog namuose netilo svečių juokas. Žinoma, perdėtas dėmesys trikdė kultūriniais reikalais užimtą šeimą, todėl šie nustatė griežtas taisykles.
„Daugelis manė, kad buvome įžūlūs, bet ką turėjome daryti? - juokėsi Nancy. - Nusprendėme atverti duris tik 17 val., nes iki tol uoliai rašėme.“ Taip atsirado „5 o’clock follies“ vakaronės.
Galop, Tokijuje publikuotas antrasis monumentalaus N. Dupree veikalo „Istorinis vadovas po Afganistaną“ (An Historical Guide to Afghanistan) leidimas buvo įteiktas naujam Afganistano Turizmo ministrui po revoliucijos praėjus vos dviem savaitėm ir prieš pat L. Dupree deportavimą.
Tik atsidūrus Pakistane atsivėrė realus Afganistaną užklupusios tragedijos mastas. Per dešimtmetį trečdalis tautos turėjo palikti gimtinę, o kiti du milijonai - persikelti šalies viduje. L. Dupree, tai vadinimo „migraciniu genocidu.“ Pešavare intelektualų pora ėmėsi gelbėti naikinamą afganų literatūrinį paveldą.
Taip padėti pagrindai žymiajai Nancy bibliotekai. Moteriai teko dirbti perpildytose pabėgėlių stovyklose, kol jos vyras bendravo su sukilėlių vadais. Kita vertus, Nancy taipogi netrūko intriguojančių pažinčių.
Antai, 1980 m. stovykloje pasirodė jaunuolis iš Saudo Arabijos, ieškantis pagalbos atgabenti įrangą kasti tunelius, kuriuose mudžahedų kovotojai turėjo slėptis tarp atakų. Vaikinas girdėjo, kad Nancy pažįsta svarbiausius Afganistano asmenis bei sugeba gauti viską, ko nori. Deja, tąkart moteris padėti negalėjo, tačiau vaikinas, kurį aplinkiniai vadino Osama bin Ladenu, jai ypač įsiminė. „Jis buvo labai drovus ir mandagus“, - 2013 m. leidiniui „Newsweek“ teigė ji.
Visą emigracijoje praleistą laiką Dupree pora paskirstė tarp JAV ir Pakistano, mėgindami atkreipti kuo didesnį vakarų žiniasklaidos dėmesį. Rūpintis nelaimėje atsidūrusia šalimi L. Dupree nesutrukdė net 1981 m. išgyventa avarija ir vėliau sekusios kelios smegenų operacijos.
Dalinai paralyžiuotas jis vis tiek įkalbinėjo Vašingtono politikus išsiųsti sukilėliams daugiau ginklų. Vyras mirė 1989 m., praėjus vos mėnesiui po sovietų karių išvedimo iš Afganistano, bet jausdamas, kad vargai tik prasideda. „Mes buvome aistringai įsimylėję iki pat pabaigos,“ - teigė N. Dupree leidiniui „The Guardian.“
„Afganistano senelė“ – nykstančios kultūros gelbėtoja
Po Louis mirties, norėdama atitraukti slogias mintis, Nancy įnirtingai kibo į darbą. Ieškodama neįkainojamų vertybių, ji aplankė visus Pakistano ir Afganistano turgus, antikvariatus bei bukinistus. Be to, susibičiuliavo su senais mudžahedais, kurie noriai atvėrė privačius rinkinius.
Tuo būdu, jos kolekcija sparčiai pildėsi senomis knygomis, ataskaitomis, pamfletais, laikraščiais, nuotraukomis ir net kino juostomis. „Jei tik antraštėje buvo minimas Afganistanas, leidinys atsidurdavo pas mane,“ - teigė N. Dupree.
Gandas apie veiklią moterį netruko pasklisti visuomenėje. Dažniausiai Nancy aplankydavo prekeiviai siūlydami įsigyti senovinius dirbinius, nes žinojo, kad istorikės tikslas yra vieną dieną tai grąžinti tėvynei. Visgi dėl riboto biudžeto N. Dupree fondas pajėgė nupirkti vos 50 senovinių artefaktų. „Aš liepdavau žmonėms grįžti namo ir paslėpti tuos daiktus. Taigi esu įsitikinusi, kad iki šiol Afganistano žemėje glūdi nemaži turtai.“
Pilietinio karo metais, N. Dupree buvo viena iš Afganų paramos ir vystymosi agentūros (ACBAR) steigėja. Be to, įkūrė Afganistano kultūros paveldo apsaugos draugiją (SPACH), padėjusią grąžinti pagrobtus archeologinius dirbinius. O nuo 1989 m. paskelbė daugiau nei 250 straipsnių skirtingomis temomis apie nuniokoto krašto atstatymą.
Ne mažiau energingai ji gynė paprastų afganų teises įsitvirtinus talibanui. Užmezgusi ryšius su Kabulo vyriausybe bei apeidama Islamo cenzūrą, nuolat siuntinėjo knygas į atokius kaimelius.
„Kai kurie talibai pradžioje į viską žvelgė gana pažangiai, - aiškino ji. - Žemėtvarkos ministras buvo geras žmogus ir visai ne fanatikas.“
Tačiau kultūrinė padėtis apsivertė aukštyn kojom valdžioje sustiprėjus Al Qaeda grupuotei. Tuomet, 70 proc. Kabulo muziejaus eksponatų parduota ar sunaikinta. Bet didžiausias kultūrinis smūgis įvyko 2001 m., kai susprogdintos Bamijano Budos.
„Kai Kabulo muziejuje vyko masinis grobstymas, niekas pernelyg nekreipė dėmesio. UNESCO apskritai tylėjo, - netvėrė įtūžiu Nancy. - O kai buvo susprogdintos Budos, UNESCO staiga puolė nurodinėti. Tačiau jos nurodymai nebuvo tiksliai apibrėžti.“
Iki JAV intervencijos, N. Dupree šalyje veikė slaptai, tačiau nuvertus talibus jos įgūdžiai bei žinios tapo neįkainuojamos. Tada vakarų vyriausybės svaidėsi pažadais atstatyti Afganistaną. Visgi realių veiksmų ėmėsi tik vienintelė Nancy.
Jos surinkta grandiozinė biblioteka (apie 30 tūkst. istorinių dokumentų) 2005 m. buvo kontrabanda pergabenta Chaibero perėja. Tai užtruko šešis mėnesius, nes viskas buvo sukišta į maišus ir užkrauta ant arklių bei žmonių nugarų.
Taip elgtis vertė baimė, kad Pakistanas neleis išgabenti tokios vertingos medžiagos iš savo šalies. Šie dokumentai sudarė Kabulo universiteto afganų centro (atidarytas 2013 m.) pagrindą.
Šiuo metu jame saugoma 100 tūkst. leidinių, žemėlapių, nuotraukų, apimančių bemaž kiekvieną krašto istorinį laikmetį, įskaitant talibų valdymą. Be to, Nancy inicijavo afganų istorinės medžiagos skaitmeninio archyvo kūrimą bei patarinėjo aukštiems politikams, generolams, gindama afganų moterų bei vaikų teises.
Kitaip tariant, ji kūrė naująjį Afganistaną, siekdama, kad tremtyje užaugusi jaunoji karta didžiuotųsi esantys afganai, žinotų savo kultūrą ir nenorėtų emigruoti. Visi nuopelnai moteriai pelnė specifinį epitetą - „Afganistano senelė.“
Tiesa, pradžioje šios pravardės ji nemėgo, tačiau vietiniai afganai suskubo raminti: „Jūs mums visiems lyg senelė. Mes galime visada su jumis pasitarti, lygiai kaip su savo senelėmis.“ Tai Nancy sujaudino: „Netikėtai pasijutau ypač pagerbta.“ Ji mirė Kabule 2017 m. ir, jos valia, palaidota greta mylimo vyro Bagh-e-Bala rūmų šešėlyje.
