aA
Romos lietuvė Emira Dervinytė Italijoje gyvena jau beveik 30 metų. Per šį laiką čia ji tęsė profesionalios muzikantės studijas, įgytas Lietuvoje, užaugino Lietuvą mylinčius vaikus, vadovavo lituanistei mokyklėlei Romoje, visiškai įsiliejo į romiečių kasdienį gyvenimą, o šiuo metu dirba 3 širdžiai artimus darbus.
Emira Dervinytė
© Miglės Lopetaitės nuotr.

Veikli Italijos lietuvė teigia sutinkanti tautiečių, ieškančių Lietuvos Italijoje: „Bet jie dažnai to neranda, nes čia tiesiog yra kitaip. Kuo labiau pažinsime kitos šalies kultūrą – tuo mums bus lengviau. O kuo labiau nepažinsime – tuo baisesnis ir bus tas nepažįstamasis.“

Dirigentė, solistė, vokalo dėstytoja, įsupta kasdienių darbų, rado laiko pasikalbėti ir su Italijos lietuvių naujienų portalo itlietuviai.it skaitytojais pasidalino savo įvairiaspalve gyvenimo Italijoje patirtimi.

Emira – viena iš nedaugelio lietuvių, kuri į Italiją atvyko iškart po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Moteris prisimena, kad vos tik nusileidus Romos Fiumičino oro uoste, ją pribloškė jo dydis: „1990 metais aš atvykau iš Vilniaus ir, nors užaugau bei gyvenau mieste, mane tikrai nustebino, koks didelis ir erdvus, pilnas šviesų atrodė Fiumičino oro uostas.“

Į Romą lietuvė vyko studijuoti grigalinio giedojimo Popiežiškajame sakralinės muzikos institute. Į jos dainavimą pasirodymo Vilniaus katedroje metu prieš daugelį metų atkreipė dėmesį monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ir pristatė dainininkę Vilniuje viešėjusiems svečiams iš Vatikano. Kaip teigia E. Dervinytė, tuo metu Lietuva neturėjo nei vieno šventos muzikos specialisto, todėl jai buvo pasiūlyta studijuoti Italijos sostinėje.

Paklausus Emiros, kaip atrodė kelias, kurį tuometinis lietuvis turėjo pereiti, norėdamas išvykti į užsienį, moteris neslepia, kad leidimas kelionei į Italiją pareikalavo daug jėgų. „Viza buvo labai sudėtingas dalykas, reikėjo važiuoti į Leningrado konsulatą traukiniu visą naktį. Dabar, kai esame Šengeno zonoje, viskas yra kitaip – netikrinamos nei tapatybės kortelės, nei pasai… Lyginant anuos laikus ir šiuos, tai dideli pokyčiai, labai palengvinę mūsų gyvenimą“, – teigia Romos lietuvė. Pašnekovė prisimena, kad tada žmonės iš Sovietų Sąjungai priklausiusių šalių galėjo skristi tik iš Maskvos, skrydžių į Europos didmiesčius iš Vilniaus nebuvo.

Vis dėlto jau atvykusi solistė pajuto stiprų prielankumą Italijai, susidraugavo su kursiokais iš viso pasaulio: Pietų Amerikos, Azijos, Europos. Tiesa, iš Baltijos šalių tuomet buvo vienintelė, o ir tautiečių, kaip pati prisimena, Romoje buvo labai mažai. Tačiau Italijos lietuvė niekada nesijautė vieniša ar nepritapusi, atvirkščiai, pasakoja, kad šioje šalyje nuo pat pradžių jautėsi jaukiai ir savai.

„Kartais būna, kad žmogui, nežinia, kodėl, taip susiklosto, kad jis atsiranda ten, kur jo tikroji vieta. Man visada Lietuvoje sakydavo, kad per daug reiškiu savo jausmus – ir tėveliai auklėdami mokė kitiems pasakoti mažiau ir daugiau pasilikti sau. Italijoje pritapau ir esu savimi, nes italai jausmus reiškia atvirai. Taigi gyvendama čia nepasikeičiau, o likau būtent tokia, kokia iš tikrųjų visada ir buvau“, – šypsosi Romos miesto gyventoja.

Emira Dervinytė
Emira Dervinytė
© Miglės Lopetaitės nuotr.

Italijos lietuvė pripažįsta, kad prie kai kurių romiečių bruožų, triukšmingumo, kartais beprasmiško kalbėjimo teko tiesiog priprasti: „Žinoma, buvo dalykų, kuriuos reikėjo priimti, bet tai tiesiog italų bendravimo ir buvimo charakteristikos – aš pas juos atvažiavau, ir aš prie jų prisiderinau. To niekada nepamiršau ir pasiūlydavau kuo nors besiskundžiantiems prisiminti, kad mes esame svečiai italų šalyje.“

„Taip, pripažįstu, kartais to šurmulio būdavo per daug ir atrodydavo, na, jau pasakei ir užtenka to dviem sakiniais, nebūtina apie tai kalbėti valandą. Tokių momentų būdavo, bet tai nėra sunkumai, tai tiesiog prisitaikymas. Na, o dabar pati jau per daug kalbu“, – juokdamasi pasakoja muzikos pedagogė.

E. Dervinytės pagrindinis darbas šiuo metu yra solinio ir chorinio dainavimo dėstymas aktorių meistriškumo mokykloje. „Mane šis darbas ir džiugina, ir turtina. Jaunimas – toks kūrybingas, o aktoriai – tokie ekspresyvūs… Jiems daug ką aiškinu įvaizdžiais, pavyzdžiui, liepiu šokti į natą kaip parašiutu iš lėktuvo ir manimi visiškai, lyg trenere, pasitikėti. Ir tas mokinys šoka į tą natą – visai kaip parašiutu.

Tokiam darbui, ypač iš mokinio pusės, reikia drąsos, pasitikėjimo ir ryžto, kol pasiekiame gerų rezultatų. Mano nuomone, pasitikėjimas tarp dėstytojo ir studento yra tiesiog būtinas. Juk čia visai kaip poriniame dailiajame čiuožime – jeigu vienas griūva, tai ir kitas. Jeigu dėstytojas gerai palaiko ir jis tvirtas, tai ir studentas daug mažiau griūva“, – su Italijos lietuvių naujienų portalo itlietuviai.it skaitytojais dalijasi dainavimo technikų meistrė.

Be to, Lacijaus regiono lietuvė dainavimo moko ir privačiai. O choro dirigentams įvairiuose Italijos miestuose dėsto vokalinio meno pasitobulino kursus, turėdama tikslą, kad būtų keliamas Italijos chorų vokalinis lygis. „Gaunu didžiulį grįžtamąjį ryšį iš pedagoginio darbo, nes mokinio sėkmė – tai kaip savo vaiko, lygiai taip pat, kai vaiką išmokai kažką padaryti ir jam išeina, tai dar labiau džiaugiesi, negu tau pačiam išeitų“, – mokytojos darbo vieną didžiausių privalumų įvardija E. Dervinytė.

Anksčiau moteris daugiau koncertavo scenoje kaip operos solistė, todėl natūraliai iškyla klausimas, kuri pusė – scenos ar pedagoginio darbo – jai mielesnė. „Dainuoti scenoje ir dėstyti – tai labai skirtingi darbai, bet man abu šie aspektai yra vienodai brangūs ir svarbūs, negalėčiau vieno jų išskirti. Gal, atrodo, dainavimas scenoje turi daugiau šarmo, bet patirties perdavimas, ypač, kai studentas turi daug sunkumų ir galiausiai juos nugali… Tada tas džiaugsmas prilygsta tam pačiam, kai tau pačiai gerai pavyksta spektaklis ar koncertas“, – sako muzikantė.

Vis dėlto E. Dervinytė neslepia, kad jai abiejų išsilavinimų – choro dirigentės ir operos solistės – jungtis yra pati geriausia savirealizacija, kai, važinėdama po Italiją ir skaitydama paskaitas, turi galimybę sujungti solinio dainavimo dėstymą ir chorvedės darbą.

Emira Dervinytė
Emira Dervinytė
© Miglės Lopetaitės nuotr.

Dėstytojos kasdienybę apsupę darbai, pasak moters, neleidžia ramiai atsipūsti: „Atsikėlus iš karto ruošiuosi pamokoms, pradėdama nuo kūrinių atrinkimo studentams, baigdama priminimu jiems, kad nepamirštų atsinešti partitūros… Taip dienos ir bėga, ruošiantis, dėstant, na, ir jei lieka laiko – nueinu į mėgstamus kultūrinius renginius, parodas, susitinku su draugais, bet tai – jau išskirtinės dienos, kasdienybėje tam dažnai pritrūksta laisvos valandėlės…“ Kaip teigia pašnekovė, tokios filosofijos ji mokė ir savo vaikus: „Pirmiausiai atlieki tai, ką reikia, o vėliau, jei lieka laiko, ir tai, kas patinka.“

Tarp Emiros hobių – jodinėjimas žirgais, laipiojimas kalnais, lankymasis kultūriniuose renginiuose, ypač dailės parodose, koncertuose Auditorium, Romos operos ir baleto teatre.

Didžiausias malonumas, pasak jos, tiesiog eiti per Romos senamiestį ir grožėtis visuma bei detalėmis. „Ir niekada to nebaigiu daryti ir niekada nepažinsiu visos Romos, kokia ji turtinga, kiek jos daug, kiek jos neaprėpiamo grožio“, – svajingai pasakoja lietuvė.

Operos solistės, sukūrusios šeimą su vyru italu, vaikai dabar jau užaugę – meniškos sielos dukra Izabelė (22) šiuo metu Italijoje studijuoja dailę, o sūnus Kristupas(32), baigęs mokslus Romoje, sugrįžo gyventi ir dirbti į Lietuvą. Ir nors abu vaikai nepasuko profesionalių muzikantų keliais, muzika ir dvikalbystė, meilė dviem šalims – Italijai ir Lietuvai – neatsiejama jų kasdienybės dalis. E. Dervinytė su džiaugsmo ašaromis prisimena, kad jai pati didžiausia dovana buvo, kai prieš dvejus metus, jos 20–metė dukra per savo gimtadienį priėjo ir padėkojo, kad mamos dėka yra lietuvė. O juk viso to, pasak pašnekovės, galėjo ir nebūti – dukra galėjo taip ir likti neišmokusi lietuvių kalbos, nesusipažinusi su gimtosios žemės tradicijomis, švenčių papročiais.

„Mano dukra pajautė, kad tai ją visapusiškai praturtino – ji važiuoja į Lietuvą bendrauti su giminaičiais, juos pažinti, iš močiutės mokosi nerti vąšeliu, virbalais… Taip mergaitė, gimusi Romoje, išlaikė savo lietuvybę“, – su džiaugsmu pasakoja 2 vaikų mama.

Emira Dervinytė, kaip sako pati, apie liaudies lietuvių dainas galėtų kalbėti nesustodama. „Lietuvių tautosaka kupina didžiausių lobių – ne veltui lietuvių liaudies dainos yra paskelbtos UNESCO paveldu. Jos nepaprastos – jose atsispindi visa mūsų tautos istorija. Liaudies dainos yra labai didelis turtas visomis prasmėmis, ypač muzikiniu požiūriu,“ – žavėdamasi teigia Emira, pridurdama, kad tradicines dainas, ypač archajiškąsias, itin svarbu puoselėti. Be to, Čiurlionio menų mokyklos absolventė labai žavisi lietuvių klasikų ir šiuolaikinių kompozitorių, B. Kutavičiaus, V. Miškinio ir kitų, kūriniais.

Lietuvybę moteris skleidė ne tik namuose – ji taip pat buvo pirmoji lituanistės Romos mokyklėlės „Bitutė“ direktorė: vaikams dėstė lietuvių liaudies muziką ir etnokultūrą. Kalbėdama apie įspūdžius iš pedagoginės savanoriškos veiklos Italijos širdyje, E. Dervinytė įvardina vieną, pasak jos, klaidingą paplitusį požiūrį, su kuriuo susidūrė ne kartą: „Norėčiau visoms svetur gyvenančioms lietuvių mamoms perduoti, kad vaikui visiškai neiškyla problemų dėl dvikalbiškumo, jei jo mama lietuvė, o tėtis – ne. Vaikas tikrai nesusimaišys, kaip dažnai yra baiminamasi.“

Emira Dervinytė
Emira Dervinytė
© Miglės Lopetaitės nuotr.

„Juk gimtoji kalba ir vadinasi madre lingua, todėl mama, mano nuomone, privalo dar nuo mažumės kalbėti su vaiku tik lietuviškai, savo gimtąja kalba. O tėtis gali kalbėti itališkai ir vaikas niekada nesusimaišys. Jis atsisuks į mamą ir pasakys „Labas, mama“, atsisuks į tėtį ir sakys „Ciao, papà“. Svarbiausia nesusikurti problemos, nes vaikui jos nėra“, – teigia Emira Dervinytė.

Pasak muzikantės, mokyklėlėje būdavo ir tokių vaikų, kurie nenorėdavo kalbėti lietuviškai ir mažai temokėjo tai daryti. „Svarbu, kad vaikas priklausytų lietuviškai kultūrai taip pat, kaip priklauso itališkai – paraleliai. Aš savo mokinukams pasakodavau apie šventes, dainuodavome lietuviškas dainas. Kalbėdavome apie Šv. Kūčių nakties tradicijas, giedodavome Šv. Kalėdų giesmes. Vaikai susipažindavo su Joninių tradicijomis ir žinodavo, kad tada Lietuvoje žolyniaujama, šokami tradiciniai šokiai“, – patirtimi dalijasi E. Dervinytė, pabrėždama, kad vaikas, nuo mažens turėdamas supratimą apie dvi skirtingas kultūras, taip praplečia savo požiūrį ir kultūrų skirtumus puikiai identifikuoja, jų nesupainiodamas.

Kalbėdama apie šeimos su kitataučiu kūrimą, lietuvė teigia, kad tai sudėtingas ir išbandymų kupinas kelias. „Vyras ir moteris jau iš esmės yra du skirtingi pasauliai, bet tas skirtingumas traukia, kuriasi šeima, ir meilė nugali visus skirtumas. Bet reikia turėti omenyje, kad prie visų skirtumų dar prisideda ir kultūrinis skirtingumas. Kartais atrodo, na, kaip čia galima taip padaryti, pagalvoti ar sureaguoti, bet kai įsigilini, tas žmogus taip užaugo, taip darydavo, taip reaguodavo žmonės jo aplinkoje, o tau visa tai labai svetima“, – sako Emira.

Kaip pati pasakoja, tokiu atveju gelbėja žmogiškas derinimasis vienas prie kito, kuris turi eiti lygiagrečiai su kitais šiltais jausmais tam žmogui. „Dažnai būna, kuo žmonės skirtingesni, tuo, atrodo, meilė audringesnė, labiau išreikšta. Tačiau paskui ateina laikas, kai užaštrėjus skirtumams, būna sunkiau derintis. O jei esi su tuo žmogumi, su kuriuo užaugote tokioje pat aplinkoje, panašiai jaučiate, turite panašius įpročius – natūraliai su juo galėtų būti lengviau, bet, kadangi jausmų pasaulis yra toks įvairus, čia tikrai neegzistuoja taisyklės, kas taip, kas ne…“ – tikina solistė.

Italijos lietuvė pasakoja, kad ne tos pačios tautybės poroje gali dažniau pasitaikyti didelių skirtumų požiūryje į vaikų auklėjimą, pateikdama pavyzdį, kaip skirtingai vaikus auklėja lietuviai ir italai: „Važiuojame rinkti alyvuogių su lietuvių diplomatų šeima, kurie turi 3 mažus vaikus, berniukus. Ir mes renkame alyvuoges, tąsome dėžes – net mes, suaugę, pavargstame. Ir staiga 5 metų vaikas suklumpa ir pradeda verkti, skųsdamasis, kad pavargo ir nori namo.

Tokioje situacijoje tėvai italai jo pasigailėtų, pirmiausiai, net neleistų jam dirbti nuo pat pradžių – duotų žaislų ir rinktų tas alyvuoges vieni, arba greičiau pasamdytų darbininkus, kurie jiems jas surinktų. O štai lietuvių diplomatų pora vienu metu vieningai liepė vaikui pailsėti, pasėdėti po medžiu ir pailsinus rankas, grįžti prie darbo ir tai daryti iki tol, kol patys tėvai baigs“, – realiu nutikimu dalijasi muzikos pedagogė, teigdama, kad ji visiškai palaiko tokį auklėjimą, kai vaikas, pradėjęs vaikščioti, eina ir dirba kasdienius darbus kartu su tėvais.

Emira Dervinytė
Emira Dervinytė
© Miglės Lopetaitės nuotr.

„Ir jei, pavyzdžiui, miršta senelis, vaikas turi dalyvauti laidotuvėse, jo nereikia taip saugoti nuo skausmo, kaip mėgsta daryti italai, teigdami, kad jis verks, jam emociškai tai bus per sunku. Netiesa – juk skausmas yra neatskiriama gyvenimo dalis, kaip ir džiaugsmas, jo nereikia bijoti“, – Italijos lietuvių naujienų portalui pasakoja solistė.

Pasak Emiros Dervinytės, didžiausia kai kurių lietuvių problema, atvažiavus į Italiją – šalies lyginimas su Lietuva, tų pačių dalykų čia ieškojimas ir nusivylimas, neradus. Iš to, kaip teigia ji, ir kyla didžiausi nesusipratimai. „Esu sutikusi žmonių, kurie ieškojo Lietuvos Italijoje. Bet jie dažnai to neranda, nes čia tiesiog yra kitaip.

Žinoma, čia yra didelių trūkumų valstybėje ir biurokratijoje. Tačiau, bet kokiu atveju, į kitą šalį atvažiavusiam žmogui belieka prie visko prisiderinti. Kuo labiau pažinsime kitos šalies kultūrą – tuo mums bus lengviau. O kuo labiau nepažinsime – tuo baisesnis ir bus tas nepažįstamasis, tuo sunkiau bus suvokiamas žmonių gyvenimo būdas ar valstybės struktūra. Patarčiau kuo greičiau susipažinti su šalimi, gerai išmokti kalbą, nes ypač kalba padeda suprasti daug daugiau apie bet kokios tautos mentalitetą,“ – įžvalgomis dalijasi Italijos lietuvė.

Pedagogė, Italijoje gyvenanti jau 29–erius metus, teigia, labai nemėgstanti apibendrinimų apie italų tautos žmones: „Italų nėra. Yra genujietis, milanietis, sicilietis, neapolietis, romietis – visi jie labai skirtingi. Juk Italijos regionus valdė skirtingos dinastijos, o šalis suvienyta pakankamai neseniai. Patys italai, bendraudami tarpusavyje, jaučia skirtumus – tiek kalbinius, tiek charakterio. Todėl apibrėžti, kas yra italas – tiesiog neįmanoma.“ Muzikantė sako, kad jai nepriimtinas užsieniečių įsitikinimas, kad jie tikrai žino, kas yra italai.

„Aš pati, čia gyvendama jau ilgai ir nuolat sutikdama italus iš skirtingų regionų, net nežinau, kas yra italas. Dėl to man niekada ir nepatinka tie absoliutinimai: italai – tokie, lietuviai – tokie. Sakyčiau, tas žmogus – toks, o anas – kitoks,“ – tikina pašnekovė.

Vis dėlto pasiteiravus, ar yra kelios bendros kone visų italų charakteristikos, ji jas įvardina akimirksniu: „Mane žavi italų betarpiškumas, nuoširdumas, kompleksų ir tabu neturėjimas gerąja prasme – italas gali kalbėti apie sveikatą, net ir intymius dalykus, paprastai, nes viskas žmogiška ir natūralu. O kalbant apie lietuvius, man gražu, kad yra tokio santūraus nepasakymo – kažką gražu pasakyti, o kažką – ne. Pavyzdžiui, jeigu skauda galvą, galima pasakyti, o jei kažką kitą – negalima. Italai apie tai net nesusimastytų.“

Be to, moteris priduria pastebinti, kad Italijoje žmonės dažniau muzikuoja neprofesionaliai: „Lietuvoje yra daug gerų profesionalių muzikantų, bet rečiau sutikau matematikos mokytoją, laisvalaikiu grojantį klarnetu, ar kompiuterinių programų specialistą, lankantį solinio dainavimo pamokas. O gyvendama Italijoje sutinku daug žmonių, nepaisant amžiaus ir dažnai su muzika visai nesusijusios profesijos, laisvalaikiu noriai muzikuojančių.

Italai labai vertina Lietuvoje įgytą muzikinį išsilavinimą. Mūsų kraštuose muzikai turi aukštąjį išsilavinimą, baigdami Muzikos akademijas. O Vakarų Europos šalyse jie susiformuodavo konservatorijose. Jau keleri metai, kaip Europos Sąjungos reikalavimu, yra pertvarkomos Vakarų Europos Konservatorijos į Muzikos akademijų lygį, siekiant pakelti ir praplėsti šios Europos dalies muzikų pasiruošimą, prilyginant jį Rytų ir Vidurio Europos muzikų meniniam ir kultūriniam išsilavinimui,“ – sako Italijos lietuvė.

Studijų užsienyje patirtį Emira, jei tik galėtų atsukti laiką atgal, mielai pakartotų ir teigia, kad tai didžiulis turtas. „Studijos kitoje šalyje tikrai praturtina, ypač pažintimi su skirtingais dėstymo metodais. Pavyzdžiui, Italijoje susidūriau su laisvesniu dėstymu, per įvaizdžius, bendravimą – bet tai nereiškia, kad blogiau išmokau, atvirkščiai. Kuo daugiau metodų ir įvairesnių dėstytojų, bendrakursių pažįsti, tuo labiau atsiveri pasauliui ir tuo mažiau vertini teisdamas. Tai visapusiškai praplečia akiratį ir požiūrį,“ – pasakoja ji.

Moteris save apibūdina nepalaužiama optimiste ir teigia, priimanti visokią – tiek malonią, tiek sunkią – patirtį, nutikusią, gyvenant Italijoje: „Patirtyje visada būtinai yra grožio, gėrio, nesėkmių ir sunkumų. Žinoma, kai nutinka nesėkmės, pradedi svarstyti, o jeigu būtų priimti kiti sprendimai, gal jų būta išvengta. Bet esu tikra – tada būtų nutikusios kitos nesėkmės ir aplankę kiti sunkumai. Todėl visa tai, kas buvo, imu į bendrą glėbį ir sakau, kad viso to reikėjo. Dėl patirtų nesėkmių augama ir suvokiama daugiau, jos išmoko jautrumo svetimų žmonių nelaimėms, kurių, neturėdami sunkių patirčių, dažnai negalime iki galo suprasti.“

Pokalbį Emira Dervinytė užbaigia, svarstydama apie emigranto sąvoką, kurios, kaip pati sako, sau netaiko: „Ką reiškia būti emigrantu, man būtų labai sunku pasakyti, nes aš niekada nei minutės nesu jautusis esanti emigrantė. Aš neemigravau, tik išvažiavau į Italiją studijuoti. Taip susiklostė, kad čia gyvenu jau 29–erius metus, bet tai nereiškia, kad ateityje negyvensiu Lietuvoje. Esu lietuvė, gyvenanti Romoje, visada mylinti Lietuvą, jos žmones ir tą stebuklingą atmosferą joje.“


Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(35 žmonės įvertino)
4.2000

Metė gydytojos darbą ir išėjo „į niekur“ – dabar valdo sėkmingą verslą (30)

Prieš trejus metus rezidentūros studijas atidėjusi perspektyvi gydytoja Rūta Merkytė nėrė į...

Amerikos Nepriklausomybės karo moterys: nuo varganų pabėgėlių iki legendinių didvyrių (9)

Daugeliui besidominčių istorija yra tekę girdėti apie „Tėvus Įkūrėjus.“ Tai XVIII a....

Lisabonos lūšnynuose dirbusi ir Irane pusmetį praleidusi lietuvė: gyvenimas man nepašykštėjo istorijų (64)

„Tai yra knyga, parašyta iš širdies“, – savo debiutinę esė ir dokumentinės prozos knygą...

Džordana Butkutė apie vis dar skaudinančius komentarus: storos odos užsiauginti neįmanoma (84)

Džordana Butkutė – viena garsiausių Lietuvos dainininkių, kurios dainas mintinai moka beveik...

Marija Palaikytė: apie tobulą gyvenimą bei skirtumus tarp lietuvių ir italų (8)

Mados tendencijų analitikė Marija Palaikytė sako gyvenanti aistringai ir lygiai taip pat...

Top naujienos

Beprecedentis įvykis: „Marijos radijuje“ Vytauto Landsbergio interviu buvo cenzūruotas ir užblokuotas (268)

Profesoriaus Vytauto Landsbergio teigimu, jo interviu „Marijos radijui“ buvo cenzūruotas ir...

Karbauskis: jei prezidente taps Šimonytė, ji su mumis elgsis kaip Grybauskaitė (334)

Į prezidentus kandidatuojantis ekonomistas Gitanas Nausėda trečiadienį susitiko su...

Visoje Europoje daugybę metų ieškotas žmogžudyste įtariamas lietuvis pagaliau sučiuptas (9)

Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas trečiadienio pavakarę pranešė, kad...

Rusijos žiniasklaida Meilutytės žingsnyje įžvelgia sąmokslo teorijas (31)

Olimpinės čempionės Rūtos Meilutytės žinia apie karjeros pabaigą dėmesio sulaukė ir Rusijos...

Kokių remonto darbų negalite daryti savo bute: gresia netgi baudos

Įsigiję naują būstą žmonės kartais nežino, kad negali su juo elgtis kaip panorėję. Niekas...

Vos kelios dienos po inauguracijos – netikėtas Zelenskio sprendimas papildyta 17.49 (52)

Ukrainos naujasis prezidentas Volodymyras Zelenskis trečiadienį, vos kelios dienos po savo...

Kaliningrade prasidėjo bandymas „salos“ režimu: eksklavas atsijungia nuo rusiškos energetikos sistemos

Kaliningrado srityje trečiadienį prasidėjo suplanuotas 3 dienų izoliuoto elektros sistemos darbo...

Naktį pabudusi moteris pasijuto kaip siaubo filme: vanduo į butą skverbėsi net pro rozetes ir šviestuvus (37)

2106 Eur, 2049 Eur, 725 Eur, 2380 Eur, 2 708 Eur – tai tik keletas sumų iš teismuose atsidūrusių...

Atleistas Bėrontas pripažino sulaukęs siūlymo tapti ministru (14)

Valstybės saugumo departamentui (VSD) balandį pareiškus, kad Nacionalinės mokėjimo agentūros...

Įvardino pinigų sumą, skirtą Jurijui sublizgėti „Eurovizijoje“: padėti panoro vos vienas rėmėjas (15)

Kalbos apie „Euroviziją“ nesibaigia net jai praūžus. Lietuviai aktyviai diskutuoja, kodėl ir...