DELFI kalbinta H. Tomasdottir dalijasi mintimis ir faktais apie tai, ką šaliai ir pasauliui gali atnešti lygios vyrų ir moterų teisės bei kodėl padėtį Lietuvoje galėtų pagerinti toks nepopuliarus sprendimas kaip lyčių kvota versle.
– Dalyvavote prezidento rinkimuose. Su kokiais sunkumais susidūrėte ir ką jie jums atnešė?
– Sunkumus, su kuriais susidūriau, galėčiau suskirstyti į tris kategorijas. Buvo sunku sulaukti žiniasklaidos dėmesio, gauti eterio laiko, surinkti tiek pat finansinės paramos, kiek kiti kandidatai, na, bent jau lyderiaujantys kandidatai, taip pat įgauti politinės galios. Aš dalyvavau rinkimuose kaip nepriklausoma kandidatė, taigi manęs nepalaikė partija ar pan. Kita vertus, nebuvo tokių sunkumų, kurių nebūčiau galėjusi įveikti.
Stengiausi pati sau tapti žiniasklaida ir kiek įmanoma efektyviau pasitelkti socialinę žiniasklaidą. Stengiausi padaryti daugiau, turėdama mažiau, kartais nė gerai nežinodama. Daug dirbau su jaunais žmonėmis, įsivaizdavau save labiau kaip kandidatę verslininkę nei kaip politikę.
Manau, kad tiesiog priėmiau tuos sunkumus ir stengiausi juos paversti galimybėmis kandidatuoti kitaip. Labai didžiuojuosi, kad likus 45 dienoms iki rinkimų, pagal apklausas turėjau tik 1 proc. (rinkėjų paramą), o rinkimuose už mane balsavo jau beveik 30 proc. žmonių. Tai buvo labai sunki, bet teikianti pasitenkinimo kelionė.
Manau, kad tikroji pergalė yra žinojimas, kad aš padariau įtaką jauniems žmonėms, kurie mane itin palaikė rinkimų metu. Gavau nuotrauką, kurioje matyti, kaip vaikai gatvėje stovi apsikabinę stendą su mano plakatu ir jį bučiuoja. Tokie dalykai ir faktas, kad aš bei mano sūnus ir dukra po šios kampanijos tapome kur kas stipresni ir gerokai užaugome, ir yra tikroji mano pergalė. Mano žinutė žmonėms – nebijokite kandidatuoti į atsakingas pareigas, nes jei ir nelaimėsite, vis tiek pasieksite pergalių kelionėje į tikslą. Net nelaimėję galite laimėti, net jei ir nesate tas, kuris gavo pareigas.
– Lietuvoje moterų lyderių skaičius gana mažas. Kaip jūs spręstumėte šią problemą?
– Na, manau, nauda verslui ir ekonomikai turėtų būti užtektinai svarus argumentas siekti didesnio lyčių balanso vadovaujamuose postuose, o visi Lietuvos lyderiai turėtų suvokti, kad tai – ne vien ekonominis, bet ir socialinio progreso klausimas.
Bet to nepakanka, juk seniai suvokėme, kad verslui ir ekonomikai būtų naudinga suprasti – mes investuojame į mergaičių išsilavinimą, o paskui dėl kažkokios priežasties nepajėgiame jų pritraukti ar išlaikyti aukščiausio rango postuose. Tai labai nenaudinga ekonomikai, juk išmintingi žmonės nori išnaudoti tai, į ką investavo.
Taigi vienas iš mano patarimų žmonėms – nebijoti padiskutuoti, pavyzdžiui, apie rekomendacinio pobūdžio tikslų iškėlimą – galbūt padėtis pagerėtų, mes taip padarėme Islandijoje. Ir galbūt vertėtų pasikalbėti apie lyčių kvotą. Suprantu, kad tai labai prieštaringas klausimas, tačiau Islandijoje lyčių kvota buvo labai naudinga.
Pradėjome nuo nedidelių tikslų, moterų valdymo aparate padaugėjo nuo 12 proc. iki 25 proc., o tada įvedėme lyčių kvotą, pagal kurią valdyboje privalo būti po 40 proc. abiejų lyčių narių, kad ji būtų subalansuota. Didžioji dauguma vyrų ir moterų vadovų mano, kad tai – pozityvi patirtis, nors iš pradžių baiminosi, kad lyčių kvotos įvedimas per stipri priemonė.
– Ką visuomenė laimi, turėdama lyčių lygybę? Kalbėjote apie investicijas, kurių neišnaudojame, ką dar?
– Pasaulinė ekonomika praturtėtų 28 trln. JAV dolerių, jei įdarbintų moteris tokiu pačiu lygiu kaip vyrus. Dabartiniame pasaulyje tai labiausiai augimą skatinanti ekonominė galimybė. Mano nuomone, nepakanka įdarbinti moteris, jos taip pat turi užimti įtakingus postus, kuriuose turėtų galios, nes dabar viso pasaulio įtakingiausieji turi tiek daug panašumų, jie mąsto vienodai.
Tyrimai rodo – kai yra didesnis lyčių balansas, turime daugiau inovacijų, mūsų pokalbiai būna konstruktyvesni, priimame sumanesnius sprendimus, verslas labiau klesti. Tad tai neabejotinai be galo naudinga verslui ir ekonomikai. Kitas dalykas – socialinis progresas. Žinoma, kad valstybės, kuriose didesnė lyčių lygybė, pavyzdžiui, Šiaurės šalys, yra progresyviausios ne tik socialiniu aspektu, bet ir kalbant apie laimę, jos sukuria daug vienijančių kultūrų, o jose gali maksimaliai atsiskleisti tiek skirtingos kilmės ir charakterių vyrai, tiek moterys.
– Kokios pagrindinės kliūtys moterims tapti lyderėmis, užimti vadovaujančias pareigas? Dažniausiai kalbama apie tai, kad moterims trūksta ne įgūdžių, o elementarios drąsos.
– Tai ne kompetencijos spragos klausimas, juk užtektinai investavome į moterų išsilavinimą. Kartais tai tinkamų patirčių klausimas, turiu omenyje, kad tai dažnai skamba kaip pasiteisinimas, bet manyčiau, didžiausia kliūtis – nesąmoningas šališkumas ir stereotipai. Nemanau, kad tik vyrams būdingas nesąmoningas šališkumas, manau, jis būdingas ir moterims.
Po rinkimų atlikau labai įdomų eksperimentą. Nuėjau į dukters mokyklą ir pakalbinau 13-mečius berniukus ir mergaites. Pasakiau jiems, kad atėjau pakalbėti apie jų karjeros pasirinkimus. Visų paprašiau nupiešti verslininką, prezidentą ir mokytoją. Visi, išskyrus du mokinius, nupiešė prezidentą vyrą, verslininką vyrą ir mokytoją moterį.
Manau, mes iš anksto įsivaizduojame, kad lyderių ar mokytojų pozicija tinka vienai ar kitai lyčiai. Vargu ar galime tai pakeisti, jei nepradėsime kalbėti apie šias idėjas su mūsų vaikais, kol jie dar maži.
Juk mums reikia vyrų mokytojų, reikia moterų, kurios dirbtų finansų srityje, būtų verslininkės ar prezidentės. Manau, lyčių balansas reiškia ne tik tai, kad moterys užima lyderiaujančias pozicijas, bet ir tai, kad ir vyrams leistina pasirinkti bet kokią norimą profesiją. Manau, visiems būtų naudinga, jei sulaužytume šiuos stereotipus ir padirbėtume su savo pasąmoningu šališkumu.
– Nuo kokio amžiaus tuomet reikėtų pradėti apie tai kalbėtis su vaikais?
– Manau, kad jau nuo 3–4 metų. Mano kalbinti vaikai buvo 13-14 metų amžiaus, gyvenantys šalyje, kuri lyčių lygybės klausimu lyderiauja pasaulyje, ir vis tiek turėjo stereotipinių įsitikinimų dėl lyčių, nors buvo 2017 metai.
Taigi reikia pradėti anksti, turime kalbėti apie žmonių lygybę, man tai platesnis klausimas nei lyčių lygybė. Mūsų visuomenėse visur aštrėja nelygybės klausimas, tai problema, tad sakyčiau, šis pokalbis apima daugiau nei lytis. Pastebėjau, kad tada, kai priimant svarbius sprendimus prie stalo susėda moterys ir vyrai, pokalbiai prasiplečia, kalbame ne tik apie ekonomikos pelną ar ekonominį augimą. Abu dalykai svarbūs, bet mūsų daroma įtaka žmonėms, mūsų bendruomenėms, mūsų planetai ir aplinkai yra mažų mažiausiai tiek pat svarbi, kiek mūsų ekonomikos pelnas ir ekonominis augimas.
– Kaip manote, kodėl dažnai moterys darbo aplinkoje apibūdinamos pagal savo asmenines savybes, o vyrai pristatomi kalbant apie jų atliktus darbus?
– Apie moteris lyderes dažniau kalbama su neigiamu atspalviu. Jei moteris atkakli, ją veikiau pavadins ne atkaklia, o mažiau pagarbiu žodžiu. Jei vyras būtų atkaklus, tai būtų laikoma pozityviu dalyku. Apie moteris lyderes dažnai sakoma: jei padarysi, būsi keikiama, jei nepadarysi, būsi smerkiama. Tai reiškia, kad jos niekaip neįtinka. Jos arba per mažai pasitiki savimi, arba yra per daug atkaklios. Jos tarsi vaikšto labai plona riba.
Manau, taip yra dėl mūsų normų, lyderystė mums asocijuojasi su vyriška pozicija, taigi mums atrodo, kad lyderiais turi būti vyrai. Visame pasaulyje apie tai atlikta labai daug tyrimų, lyginama, kokį pasisekimą turės CV, pakeitus moterišką pavardę į vyrišką – vyrų norima labiau, jie dažniau samdomi.
Taigi visi turime nesąmoningo šališkumo, tai dar viena priežastis, kodėl leidžiame sau kalbėti kitaip apie tuos, kurie neatitinka mūsų susikurto mentalinio modelio. Tačiau turėtume liautis tai darę, nes netenkame dalies geriausių lyderių, kuriuos būtume turėję – daug puikių moterų lyderių bijo kandidatuoti, bijo prisiimti atsakomybę ir tapti kompanijų vadovėmis, nes yra gerais žmonėmis ir nenori, kad jų vaikai, mylimieji būtų įtraukti į tą siaubingą, primityvų ir negailestingą dialogą, kurį sau leidžiame pradėti.
– Sakoma, kad ištikus krizei – viską sutvarkys moteris.
– Taip, moterys dažnai būna tos, kurios „iškuopia viską po vakarėlio“. Taip tikrai yra buvę Islandijoje, mačiau tai kompanijose. Kita vertus, neretai moterims atitenka vadovaujamos pozicijos, kai yra labai maža vilties ką nors pakeisti, dažnai jos priimamos į kompanijos vadovo poziciją, kai kompanija patiria sunkumų, arba jos tampa politikos lyderėmis šalyse, kurios yra sunkioje padėtyje. Jei moteris atsiduria tokioje pozicijoje, didesnė tikimybė, kad grindys po ja įlūš, tad taip elgdamiesi nebūtinai darome paslaugą.
Tikiuosi, kad per ateinančius 5–10 metų lyčių balansas lyderystėje padidės. Nemanau, kad moterys geresnės ar vyrai geresni arba blogesni, tiesiog manau, kad iš tos pačios lyties žmonių sudarytos komandos niekada nebus tokios geros kaip skirtingų lyčių, kurios gali matyti įvairias perspektyvas ir galimybes. Norėčiau, kad veikiau kurtume ekonomiką, kuri būtų subalansuota, o ne ekonomiką, kuri vadovaujant vyrams kyla, paskui smunka, tada moterys viską tvarko, paskui vėl kyla su vyrais, smunka, o tada moterys vėl daro tvarką. Mano nuomone, tai neturi prasmės, norėčiau, kad mūsų šalys ir kompanijos turėtų ilgalaikį, tvarų vadovavimą, o man tai reiškia abiejų lyčių asmenų lyderystę.
– Dažnai girdime, kad moterys yra emocionalesnės ir jautresnės vadovės. Ką apie šį stereotipą manote jūs? Kuo skiriasi moterys vadovės nuo lyderiaujančių vyrų?
– Manau, kad tai labai geras klausimas. Tai labai svarbu, aš pati dažnai kalbu apie moteriškumą ir vyriškumą, nes tarp jų yra skirtumas. Man tai labiau siejasi su vertybėmis ir savybėmis, kuriomis pasižymime, nepaisant to ar esame vyrai, ar moterys. Kai įmonėje yra ir vyrų, ir moterų, turime labiau subalansuotas savybes ir vertybes, nes moterys dažniausiai pasižymi moteriškomis savybėmis, o vyrai – vyriškomis.
Geriausi lyderiai yra tie, kurie turi ir vyriškų, ir moteriškų savybių. Kiekvienas iš mūsų jų turime. Manau, labai svarbu pasakyti, kad dabar suprantame – moteriškos savybės yra stipriai susijusios su tokiu lyderiavimu, kokio mums dabar tikrai reikia. Tai lyderiavimas, kai rodoma daugiau empatijos žmonėms, iškeliama vizija, turima drąsos galvoti plačiau, už sistemos ribų, inovatyviai. Tai savybės, kurių tikrai reikia šiuolaikiniame pasaulyje ir tai didžiąja dalimi yra moteriškos savybės.
Vyrai labiau pasižymi materialiomis savybėmis, kurios dešimtmečius dominuoja versle, tad gana normalu, kad turime daugiau vyrų lyderių pasaulyje, kuriame buvo svarbu tik tai. Dabar mūsų pasaulis turi keistis, imtis didesnių iššūkių dėl klimato kaitos, dėl pabėgėlių krizės ir daugybės kitų dalykų, tam reikalingas kitoks vadovavimas. Mums reikia lyderių, kurie gali keisti, tam svarbios moteriškos savybės, nesvarbu, ar esate moteris, ar vyras. Taigi norint sukurti tvaresnį pasaulį, tokį, kuris bus vertingas ateinančiais metais, svarbiausia pasitelkti moteriškas savybes ir moteriškas vertybes.
– Ką pasakytumėte jaunai moteriai, kuri skaito šį tekstą ir galvoja, kad taip, galbūt Islandijoje ar kitoje šalyje jūsų žodžiai reikšmingi, tačiau čia situacija kita ir nesiryžta pokyčiams?
– Jaunai moteriai, kuri tikiuosi, kad dabar skaito, pasakyčiau, kad pokyčiai visada prasideda nuo žmogaus. Nėra abejonių – šalis ar kompanija, kuri nori būti konkurencinga ilgalaikėje perspektyvoje, turi priimti ir kitokią lyderystę, kitokį mąstymą. Tad kad ir kur ji būtų, nuo jos priklauso pokyčiai, kurių mums reikia. O jei ji turi drąsos įsiklausyti į save, dirbti paisant savo vertybių, ji taps tikrai transformuojančia lydere, kokių mums reikia, net jei neužims lyderiaujančios pozicijos. Kiekviename iš mūsų yra lyderis, nė vienas neturime priežasčių dirbti sistemose, kuriomis netikime. Turime įsidrąsinti ir tapti geriausiomis savo versijomis, keisti pasaulį, kuriame norime gyventi. Toks mūsų vaidmuo, to čia atėjome.
