Ne, kandidatams trūko ne konkrečių žinių, o vos kelių, tačiau labai svarbių savybių. Todėl verta atkreipti dėmesį į tai, kaip universitetai gali padėti jas ugdyti.
Penkios savybės, kurių ieško darbdaviai
IT specialistai jau kurį laiką vieni paklausiausių darbo rinkoje. Ypač gerai sekasi tiems, kurie gali pasigirti universalumu – gebėjimu prisitaikyti nuolat kintančioje aplinkoje. Kokių tam svarbių savybių ieško darbdaviai?
Pirmoji – gebėjimas mokytis. Universitetas neturi įdiegti siauros ir konkrečios specializacijos visam gyvenimui. IT studentams svarbu ne išmokti kuo daugiau programavimo kalbų, bet išmokti operatyviai mokytis naujas.
Antroji – atsakomybė. Ši savybė ypač gerai išryškėja tuomet, kai nepavyksta tilpti į nustatytų terminų rėmus. Tokiu atveju svarbiausia dalintis informacija, kad darbdavys galėtų pasitikėti darbuotoju – žinotų, kokios objektyvios priežastys stabdo projektą, kaip darbuotojas sprendžia susidariusią situaciją.
Su atsakomybe labai glaudžiai susijusi ir trečioji savybė – gebėjimas problemas spręsti kūrybiškai. Girdėdamas priežastis, kodėl kažkas nepavyksta, vadovas visuomet norėtų išgirsti ir bent vieną galimą sprendimo variantą.
Ketvirtoji paklausi savybė – platus požiūris arba, kitaip tariant, noras išmanyti ne tik techninę atliekamo darbo dalį, bet ir gilintis į verslo subtilybes, ieškoti patobulinimų.
Penktoji – „teisingas“ išsilavinimas. Universitete dėstytojai dažnai mėgsta sakyti, jog tai, kad žmogus neturi diplomo nebūtinai kažką reiškia, bet tai, kad turi – neabejotinai svarbu. Aš laikausi priešingos nuomonės – tai, kad žmogus gavo diplomą, nebūtinai kažką reiškia, bet tai, kad jo negavo, gali reikšti, kad pritrūko valios pabaigti studijas.
Dėstymo Z kartai modelis – „visi visiems“
Siekiant padėti studentams išsiugdyti šias savybes, svarbu suprasti, kad į universiteto suolus ateinantys studentai jau priklauso Z kartai. Tai – žmonės, augantys pasaulyje, kuriame į „Google Play“ kasdien įkeliama daugiau nei 2 tūkst. naujų aplikacijų. Šie žmonės neprisimena laikų be interneto ir žino, kad viską galima „išgūglinti“, domisi inovacijomis, nori keisti pasaulį. Todėl mūsų universitetuose dar populiarus dėstymo modelis „vienas visiems“ jiems darosi vis mažiau tinkamas.
Tarptautinėje švietimo sistemoje šis modelis vis dažniau užleidžia vietą komandinėmis užduotimis ir projektų valdymu bei įgyvendinimu pagrįstam dėstymo modeliui. Modelis „visi visiems“ itin prigijo VU Matematikos ir informatikos fakulteto programoje „Studentai studentams“. Prie jos prisijungę iniciatyvesni studentai savo kolegoms padeda gilintis į dalykus, kuriuos paskaitose suprato geriau. Tai – dar vienas geras mokymosi „visi visiems“ pavyzdys.
Dėl šios priežasties planuodamas ir dėstydamas kursą „Taikomasis objektinis programavimas“ keliu sau tikslą ne tik išmokyti jaunuosius specialistus kurti taikomąsias programas, bet ir pratinti prie sąlygų, kokios būna realioje darbo vietoje. Taip pat – išmokyti ne tik mokytis konkrečios disciplinos, bet ir skatinti tarpdiscipliniškumą, kituose kursuose įgytų žinių pritaikymą.
Pasirodo, užduotis galima suformuluoti taip, kad jaunieji specialistai augintų ir savo asmenybes – treniruotųsi dirbti komandoje su realiomis ir inovatyviomis užduotimis. Taip pat – prašyti grįžtamojo ryšio, jį duoti ir – svarbiausia – priimti. Tie, kurie vėliau geba atlikti šiuos žingsnius, gali tobulėti itin sparčiai ir būti sėkmingi darbo rinkoje.
