Į Lietuvą atvykęs inžinierius turi daug darbo Ukrainos pramonėje patirties: nuo 1986 m. jis dirbo inžinieriumi konstruktoriumi keliose didelėse įmonėse: moksliniame televizijos technikos institute - koncerne „Elektron“, privačioje įmonėje „Centrurion“, specialiajame konstravimo biure „Tekon“.
Prieš atvykdamas į Lietuvą, J. Yanchukas buvo „Ukrainos valstybės oro eismo paslaugų įmonės“ Lvovo padalinio navigacijos ir ryšių inžinieriumi.
„Į Lietuvą persikėliau 2008 m. dėl šeimyninių priežasčių ir nors kalbu lietuviškai, deja, ne taip gerai, kaip norėčiau. Tuo metu atvykus į Lietuvą sunku buvo rasti darbą, nes buvo krizė, tad kelis mėnesius dariau namie remontą, bet ieškojau darbo per Lietuvoje esančius pažįstamus inžinierius. Man pasisekė, kad pavyko rasti bendrą kalbą ir įrodyti, kuo galiu būti naudingas „Lietuvos geležinkeliams“, - kalbėjo pašnekovas.
Šiuo metu inžinierius iš Ukrainos jau yra tapęs nuolatiniu Lietuvos gyventoju, čia yra sukūręs šeimą, ir „Lietuvos geležinkelių“ antrinėje įmonėje „Vilniaus lokomotyvų remonto depas“ dirba beveik dešimtmetį, nuo 2009-ųjų. Jo darbo sritis: atnaujinti įvairius įrenginius ir kurti naujus sprendimus.
„Dabar kuriu programines sistemas, kurios leistų valdyti lokomotyvus ar kitus įrenginius. Ši programinė sistema yra ypatinga tuo, kad mes galime turėti prieigą prie duomenų ir valdymo, daryti atnaujinimus. Kitų bendrovių kuriamos sistemos reikalauja ir šių bendrovių ar jų atstovų teikiamos priežiūros, o tai - kainuoja“, - sako J. Yanchukas.
Tiesa, jis dirba ne vienas, o kartu su Vilniaus Gedimino technikos universitetu (VGTU), kuris atlieka dalį skaičiavimų, vertinimų, nes įmonės, kurios sukuria technologinius sprendimus ir jais po to prekiauja, sukurtų sprendimų esmės neatskleidžia, tai – komercinė paslaptis.
Į akis Lietuvoje krenta kitokios darbo sąlygos
Paklaustas, ar skiriasi darbo sąlygos Lietuvoje ir Ukrainoje, J. Yanchukas šypteli ir pateikia pavyzdį.
„Darbo sąlygų skirtumas tarp Ukrainos ir Lietuvos yra didžiulis, nes čia yra žymiai geresnis aprūpinimas reikiamomis darbo priemonėmis. Lietuvoje, jeigu darbui reikia kokios programos, jums ją nupirks, reikia kokio įrenginio – taip pat nupirks ir iškeltas problemas galima spręsti. Ukrainoje tokių dalykų nėra, dažniausiai esi paliktas veikti savarankiškai ir su sena technika turi sukurti saldainiuką, nors inžinieriai tikrai yra geri“, - sako jis.
Pašnekovas detalizuoja: dabar dirba su „AutoCAD“ programa, kurios veikimą palaiko licenciją turinti įmonė, tad ji sklandžiai veikia.
„O Ukrainoje tenka dirbti su pusiau veikiančia, pusiau nelabai veikiančia programine įranga. Mėginama kurti pridėtinę vertę neinvestuojant į infrastruktūrą, iš esamų resursų, ir tai kaip rūdys ėda pramonę. Lietuvoje, matau, kiek daug įdėta, pavyzdžiui, net ir mano laboratorija: kai atėjau, čia nieko nebuvo, o dabar – ir remontas padarytas, ir įrenginiai nupirkti, - teigė J. Yanchukas. - Aišku, jei Ukrainą palygintume su Zimbabve, skirtumas bus milžiniškas, bet visą laiką norisi lygiuotis į labiau išsivysčiusias šalis. Taip, Ukrainoje yra milžiniškas inžinerinis potencialas, bet priemonių trūksta.“
Ukrainiečiai dirba ir inžinieriais, ir programuotojais
Pastaraisiais metais daugiausiai imigrantų į Lietuvą atvyksta iš Ukrainos. Anksčiau verslininkai yra pasakoję, kad šios šalies piliečiai dirba įvairius darbus: didelė dalis jų dirba statybose, tačiau yra ir dirbančių inžinieriais, ir programuotojais.
Pasak J. Yanchuko, keli specialistai iš Ukrainos galėtų prisidėti ir prie jo įgyvendinamų projektų Lietuvoje, tačiau jie turėtų gyventi Lietuvoje.
„Dirbti inžinerinį darbą nuotoliniu būdu yra beveik neįmanoma, priešingai, nei, pavyzdžiui, programuoti. Tačiau ir programuotojai iš Ukrainos atvyksta į Lietuvą, nes taip yra patogiau. Pažįstu du vyrus, kurie čia sėkmingai įsikūrė, dirba bankui“, - apie imigraciją į Lietuvą kalba jis.
Paklaustas, ar persikraustęs gyventi į Lietuvą turėjo sunkumų įsikurti ir pritapti, jis sako – ne.
„Nepastebėjau praktiškai jokio mentaliteto skirtumo tarp ukrainiečių iš Vakarų Ukrainos ir Lietuvos gyventojų. Tačiau pačioje Ukrainoje tarp Vakarų ir Rytų mentaliteto skirtumas akivaizdus. Lietuvą ir Ukrainą jungia ir bendra istorija, jei jūs atvažiuotumėte į Lvovą ir pažiūrėtumėte į Rotušę, į cerkves ar bažnyčias, galite pamatyti ir Lietuvos herbą. Kodėl Sovietų Sąjunga visą elektronikos gamybą deleguodavo Baltijos šalims ir Vakarų Ukrainai? Ten buvo žmonių, kurie galėjo tokius darbus atlikti, buvo tinkamos mokymosi įstaigos, jie susikalbėdavo“, - sako jis.
VGTU Elektroninių sistemų katedros profesorius ir docentas Andrius Ušinskas DELFI pasakojo, kad pernai universitetas iš įmonės, kurioje dirba Jurijus, gavo užsakomąjį darbą analizuoti lokomotyvų elektroninių sistemų duomenis.
„Lokomotyvas yra kaip važinėjanti elektrinė, jame yra daug visokių procesų, kaip juos suderinti, kad jis pradėtų judėti, o esant reikalui – stabdyti. Šiuos procesus kontroliuoti yra sudėtinga, ypač, kai norima, kad būtų sudeginta tik tiek kuro, kiek reikia, - paaiškino A. Ušinskas. - Dabar siekiama nuskaityti duomenis, juos analizuoti, suprasti, kaip viskas veikia. Dažniausiai tai yra kiekvienos įmonės paslaptis, vadinamoji „juodoji dėžė“, kurios veikimo principų ji nė už ką neatskleis. Kai vyksta modernizavimo darbai, „juodąją dėžę“ reikia pirkti.“
Paklaustas, ar nekilo sunkumų bendraujant su kitos šalies inžinieriumi, A. Ušinskas sako, kad tikrai ne.
„Ukrainos žmonės yra tikrai protingi. Jurijus, su kuriuo bendravome, mums aiškino, kaip kas turi būti ir mes susikalbame, ypač tos kartos, kurios studijavo dar Sovietų Sąjungos metais“, - kalbėjo A. Ušinskas.
Profesorius sako, kad Lietuvoje inžinierių stinga, o protų imigracija iš Ukrainos yra naudinga Lietuvai.
„Aš manau, kad inžinierių Lietuvoje nėra pakankamai, todėl kviečiu studijuoti į VGTU, - šypteli jis. - Tam, kad būtų galima iškart gauti gerai apmokamą darbą ir patenkinti paklausą rinkoje. Iš tiesų, tai, kad mus pasamdė dirbti VLRD yra pirmas požymis, kad jiems trūksta specialistų. Tai, kad mes atėjome ir bendraujame su ukrainiečiu irgi yra požymis, kad trūksta specialistų, nes jie importavo inžinierių iš Ukrainos.“
Pašnekovas sako, kad tokia partnerystė naudinga VGTU keliais aspektais: pirma, pamačius, kas daroma praktikoje apie tai galima papasakoti studentams, antra, įmonė universiteto studentus kviečia atlikti praktiką.
Paklausus, ar „Lietuvos geležinkeliuose“ yra daugiau specialistų iš Ukrainos, įmonės atstovai sako, kad šis atvejis - išskirtinis, tačiau darbuotojų iš užsienio gali būti ir daugiau: tiek grįžtančių lietuvių, tiek imigrantų.
„Tai unikali sėkmės istorija visoje įmonių grupėje. Tokias istorijas kuria žmonės, todėl siekiame pritraukti geriausius specialistus, kurie sustiprintų mūsų technines, inžinerines kompetencijas. Jų dairomės ir už Lietuvos ribų. Norime susigrąžinti ir iš Lietuvos išvykusius talentus – manome, kad galime sudaryti sąlygas, kurios skatintų žmones sugrįžti, dirbti ir kurti čia, Lietuvoje“, - sakė „Lietuvos geležinkelių“ Personalo departamento direktorė Irena Balkūnė.
Ukrainiečiai važiuoja dirbti svetur
J. Yanchukas sako, kad nors didelę dalį dirbo Ukrainos pramonėje, jam ir anksčiau teko važiuoti dirbti svetur, kai Ukrainoje darbas buvo labai prastai apmokamas. Jis sako vykdavęs padirbėti į Lenkiją, tiesa, trumpam.
„Lietuvoje, palyginus ir su Lenkija, yra sudėtingiau, nes šalis mažesnė ir darbo vietų mažiau. Aišku, Lenkijoje ir anksčiau dirbo daug ukrainiečių, esu matęs žmonių kvartalus, kuriuose ukrainiečiai atvažiuodavo savaitei, o dabar jie legalizavosi ir pasimatė mąstai“, - sako J. Yanchukas.
Jis sako, kad Ukrainos inžinieriai, neturėdami darbo, ryždavosi važiuoti ir į Kiniją.
„Tai, kad Ukrainoje 90-iasiais vyko inžinerijos darbai, daugiausiai lėmė faktas, kad tuo metu už tai daug mokėjo Kinija. Žinau apie atvejus, kai inžinieriai iš Ukrainos važiuodavo dirbti į Kiniją ir ne po vieną, nes jei pas mus tuo metu buvo alga 100 JAV dol., ten alga buvo 300 JAV dol. plius visiškai apmokėtos gyvenimo sąlygos. Tokie inžinieriai turėjo apmokyti 2 vietos specialistus“, - teigė jis.
Pašnekovas dėsto, kad ir jis didelę dalį savo gyvenimo dirbo su specialiąja technika, bet į Aziją nebuvo išvykęs.
„Kai dirbome Lvove, aviacijos srityje, mes kurdavome stendus išbandyti įvairiems sprendimams. Įsivaizduokite, kaip galėtų ant lėktuvo priekinio stiklo būti projektuojami įvairūs lėktuvo veikimo parametrai, kai apšvietimas, tenkantis stiklui, yra labai stiprus? Toks sprendimas turi veikti ir prie +50, ir prie -80 laipsnių Celsijaus“, - sako J. Yanchukas.
Ukrainoje jis dirbo kurdamas įvairius skaičiavimo sprendimus, matavimo prietaisus.
„Lietuvoje aš dirbu perkurdamas kai kurią pasenusią techniką, kuri yra nestandartinė ir ją reikia modernizuoti, pavyzdžiui, yra didžiulė mašina, kuri plauna geležinkelio techniką, tad ją atnaujinome ir ji veikia iki šiol. Paprastai taip ir dirbu: man pasakoma, kad yra kažkoks įrenginys, kurio dabartiniai veikimo parametrai neatitinka poreikių, jis blogai valdomas ir t.t., aš ieškau sprendimų, kaip jį atnaujinti. Arba reikia sukurti stendą varikliams išmėginti. Taip kurti sprendimus yra gerokai pigiau nei juos pirkti“, - paaiškina J. Yanchukas.
Paklaustas, kokios nuotaikos buvo Ukrainoje, kai jis kraustėsi gyventi į Lietuvą, pašnekovas neslepia, jos buvo nekokios.
„Kai aš išvažiavau iš Ukrainos, ten nuotaikos buvo labai prastos, atrodė, kad perspektyvų neturi absoliučiai niekas, vilties nėra, visi kažko laukia, - sakė J. Yanchukas. - Dabar, nors Ukraina išgyveno tragišką karą, bent jau yra kažkokie orientyrai, bevizis režimas trumpalaikėms kelionėms į Šengeno erdvę.“
Migracijos departamento duomenimis, daugiausiai Lietuvoje laikinus leidimus gyventi gavusių imigrantų yra kaimyninių šalių gyventojai, tai – ukrainiečiai, baltarusiai ir rusai.
