Naujausios technologijos toli gražu ne visada palengvina gyvenimą. Pavyzdžiui, trumpos SMS žinutės, el. laiškai ar interneto komentarai leidžia greitai perduoti įvairią informaciją, bet juose beveik neįmanoma perteikti emocijų. Tokiais atvejais gelbsti šypsenėlės – iš kelių raidžių sudaryti grafiniai simboliai, pavyzdžiui, :-), :), ar (:. Visi juos naudoja, tačiau nedaugelis žino, kad šypsenėlės istorija yra gerokai ilgesnė, nei galima įsivaizduoti, rašo „The Atlantic“.
Pirmą kartą šypsenėlė pasaulį išvydo net 1648 m. Roberto Herricko poemoje „Į sėkmę“:
Tumble me down, and I will sit
Upon my ruines (smiling yet :)
(Nugriauk mane ir aš sėdėsiu / Ant savų griuvėsių (vis dar besišypsodamas :)
Deja, šis teigiamų emocijų perteikimo būdas buvo ilgam užmirštas. Už jo atgimimą reikia dėkoti mokslininkams. 1982 m. Carnegie Mellon universiteto darbuotojų forume įsiplieskė keista diskusija – kas nutiktų jų pastate esančia lifte patalpintiems objektams, pvz., degančiai žvakei, balandžiui ar gyvsidabrio lašeliui, jei būtų staiga nupjauti liftą laikantys lynai ir jis nugarmėtų žemyn. Vienas pašnekovas pasiūlė ant lifto durų pakabinti įspėjimą: „Dėmesio! Po neseniai atliktų fizikos eksperimentų kairėje esantis liftas buvo užterštas gyvsidabriu“. Toks pasiūlymas prajuokino diskusijos dalyvius, tačiau kilo pavojus, kad pokalbyje nedalyvavę žmonės gali jį suprasti tiesmukai.
Mokslininkų diskusija pasuko kita kryptimi. Jie ėmė ieškoti būdų, kaip parodyti skaitytojams, kad teksto nereikia traktuoti rimtai. Vieni siūlo naudoti žvaigždutę, kiti & simbolį, kuris neva primena iš juoko leipstantį ir už pilvo susiėmusį storulį. Galiausiai Scottui Falhmanui kilo mintis panaudoti simbolių seką :-). Pašnekovams tokia idėja patiko. Per kelis mėnesius naujosios šypsenėlės išplito po ARPANET tinklą ir „Usenet“ pokalbių kambariuose. Naujoji jų populiarumo lavina atėjo kartu su interneto ir trumpųjų SMS žinučių atsiradimu.
Šypsenėlės tapo neatsiejama šiuolaikinės tekstinės komunikacijos dalimi. Daugelis kompiuteriams ir išmaniesiems įrenginiams skirtų pokalbių programų sugeba atpažinti pašnekovų rašomas simbolių sekas ir paverčia jas nuotaikingais paveikslėliais. Tekstiniai šypsenėlių variantai niekur nedingo, tačiau daugelis internautų yra linkę vartoti ne Scotto Fullmano, o XVII a. poeto Roberto Herricko sukurtą „smailiką“.
„eBay“ internetinių aukcionų svetainės užsakymu atlikta apklausa, kurioje dalyvavo tūkstantis respondentų, parodė, kad vos 17,96 proc. vartotojų išlieka ištikimi interneto pionierių pasiūlytam variantui :-). Daugiau nei pusė – net 58,89 proc. žmonių įvairiuose tekstuose rašo benosį šypsenėlės versiją :).
Likę internautai šypsenėles naudoja ne tik emocijų perteikimui bet ir saviraiškai, todėl renkasi mažiau populiarius, bet ekspresyvesnius variantus:
8,39 proc. šypsosi plačiai atvertomis akimis: =)
7,75 proc. renkasi horizontalią šypsenėlės versiją: ^_^
2,1 proc. pasižymi sarkastiška veido išraiška: :]
Tai, kokias šypsenėles žmonės naudoja, dažnai priklauso nuo jų amžiaus ar net tautybės. Vyresni nei trisdešimties metų asmenys gerokai dažniau renkasi klasikinę internetinę šypsenėlę su nosimi :-). Tuo tarpu rusų tautybės žmonės neretai savo emocijas dažnai reiškia kelių beveidžių skliaustelių sekomis ))). Bene daugiausiai šypsenėlių variantų galima aptikti Azijos valstybėse, kur dominuoja horizontalūs emocijų variantai, pvz., (*_*), (^_^) ar netgi (O.O).
