Kai jam pasiūlė gerą atlygį už bendradarbiavimą su JAV vyriausybe kompiuterinio saugumo srityje, tokio pasiūlymo jis negalėjo atsisakyti. Visgi, vos tik Popovo koja palietė Amerikos žemę, jis buvo sulaikytas ir jam buvo pateiktas ultimatumas: arba jis tampa FTB informatoriumi, arba sėda kalėjiman už ankstesnius savo nusikaltimus. Nuo šio momento ir prasideda detektyvo verta istorija.
Apie jaunojo programišiaus likimo vingius pasakoja „Wired“. „Slon Magazine“ pateikia ryškiausius straipsnio momentus.
Maksimas Popovas prie interneto pirmąkart prisijungė, kai jam buvo penkiolika. Popovas pradėjo nuo kreditinių kortelių duomenų vagysčių drauge su kitų rusakalbių programišių komanda. Per keletą metų jis ištobulėjo: įsibraudavo į kompanijos klientų duomenų bazę, o paskui susisiekdavo su kompanija, už padorų atlygį žadėdamas nutraukti atakas, grąžinti pavogtus duomenis ir išlaikyti viską paslaptyje – bet kurios firmos, susidūrusios su duomenų nutekėjimu, svajonė. 2000 metais jo komanda nulaužė „E-Money“ ir „Western Union“, ir Popovas už savo konsultavimo paslaugas iš jų paprašė šimtų tūkstančių dolerių. Tačiau tąkart jo planams nebuvo lemta išsipildyti – „E-Money“ kreipėsi į FTB, o „Western Union“ viešai paskelbė apie klientų duomenų nutekėjimą. Jausdamas vietinių gaujų, žinojusių jo talentą ir nesyk prievartavusių iš jo pinigus, spaudimą, Popovas nutarė išvykti ir naujoje vietoje kurti naują gyvenimą. Vietoje to jis atsidūrė nuolatinio FTB dėmesio taikinyje.
Amerikos valdžios reikalavimu jis dabar privalėjo bendrauti su buvusiais sėbrais iš rusakalbių programišių aplinkos, o jų pokalbius fiksavo specialiosios tarnybos. Tiesa, ilgai tokio darbo dirbti jam nepavyko – FTB išsiaiškino, kad jis perdavinėjo savo bendrininkams šifruotus pranešimus apie darbą agentūrai, ir visgi pasiuntė jį atlikti bausmę už ankstesnius „nuopelnus“ Saint Louiso kalėjiman. Iš ten netrukus vieno iš vietinių FTB agentų, Ernesto Gilberto prašymu, jis buvo perkeltas į Santa Anna kalėjimą. Gilbertas, pats jaunystėje buvęs programišiu, puikiausiai suprato, kokią naudą vyriausybė gali įgyti iš Popovo gebėjimų. 2002 metais jis vėl pradėjo bendradarbiauti su FTB. Operacija buvo pavadinta Ant City („Skruzdžių miestas“).
Popovas gavo kitą vardą ir naują biografiją slapto programišių forumo tyrimui. Jis netgi periodiškai pirko iš kitų programišių nedidelius pagrobtų duomenų paketus, tam agentūra pinigų negailėjo. Visa tai buvo atliekama, siekiant įgyti naujų ryšių ir nustatyti, į kokias kompanijas taikomasi. Gilbertas padėjo jam kaip galėjo: vienas rusų programišius, iš kurio Popovas rengėsi pirkti informaciją, atsisakė atlikti smulkų bandomąjį sandėrį, nes netikėjo, kad Popovas paskui galės sumokėti visą sumą (labai jau didelė ji buvo – 200 tūkst. dolerių). Ant City planuose, tai, žinoma, nebuvo numatyta, ir tada Gilbertas susitarė su vienu banku. Ji nuvežė ten savo globotinį, ir įrašė video su reikiamu kupiūrų skaičiumi. Sumanymas pasiteisino.
Programišius ir agentas puikiai sutarė: kartą Popovas padėjo Gilbertui aptikti vieną rusų programišių, kuriam parekomendavo paduoti dokumentus darbui vienoje neva Popovo žinomoje bendrovėje (iš tiesų neegzistuojančioje). Pasiūlymas pataikė į dešimtuką, ir netrukus agento rankose atsirado visi to programišiaus asmeniniai duomenys, kuriuos šis išsiuntė netikru elektroniniu adresu. Tai pavyko, nes Popovas gerai žinojo postsovietinį programišių pasaulį ir tų žmonių psichologiją – jiems visada trūks plyš reikia pinigų ir darbo.
Kažkuriuo metu Gilbertas su Popovu išties susidraugavo. Padėkos dienos proga agentas surengė jam nedideles vaišes ir filmo „Žiedų valdovas: Žiedo brolija“ peržiūrą. FTB agentas ir kalintis programišius pusę dienos praleido mažame kabinete kuriame kasdien dirbo Popovas, ir tik po to Gilbertas išvyko švęsti pas žmoną ir vaikus. Kalbėdamasis su „Wired“, tą epizodą Popovas prisiminė su nostalgija – jis brangino tokį savo prižiūrėtojo dėmesį. Gilbertas jam iš tiesų buvo geras, ir tai agentui galiausiai pakišo koją.
2003 metais išėjo iš kalėjimo, ir tarpininkaujant Gilbertui, jam skyrė būstą ir pratęsė darbą su „Ant City“. Tačiau tuo metu programišius jau labai norėjo grįžti į gimtąją Ukrainą ir pradėti savo verslą interneto saugumo srityje. Jis gavo leidimą neilgai viešnagei namo, tačiau abu – ir jis, ir Gilbertas – žinojo, kad programišius grįžti nesiruošia. Taip ir įvyko. „Ant City“ buvo uždarytas, ir, Gilberto skaičiavimais, per projekto veikimo laiką jie išgelbėjo keturių šimtų tūkstančių kreditinių kortelių duomenis ir septynis šimtus kompanijų įspėjo apie programišių atakas iš Rytų Europos. Ir visgi istorija tuo dar nesibaigė.
Po metų Popovas, jau vadovaujantis nuosavai kibernetinio saugumo kompanijai Ukrainoje, „Cybercrime Monitoring Systems“, arba „Cycmos“, paskambino senam pažįstamui ir pranešė, jog aptiko stambų rusų programišių įsilaužimą į FTB duomenis. Gilbertą skubiai paskyrė vadovauti šiam tyrimui. Paaiškėjo, kad rusai įsilaužė į AT&T duomenų centrą Niudžersyje, kur buvo FTB agentų, taip pat ir šimto biurui dirbančių programišių, pašto serveris. Popovas vardan senos pažinties padėjo atrasti įsilaužėlį – tai buvo studentas iš Peterburgo Leonidas Sokolovas. Gilbertas buvo labai patenkintas – buvo atskleista stambiausia byla jo karjeroje.
Vėliau paaiškėjo, kad tos atakos metu buvo pavogti ir kitų kompanijų duomenys, tarp kurių ir kompiuterių firmos EMC. Kažkoks Denisas Pinchausas už 70 tūkstančių dolerių pasiūlė EMC savo pagalbą, atremiant piktadarių atakas ir rekomendavo Gilbertą. EMC apie įtartiną situaciją pranešė valdžiai ir Gilbertas buvo iškviestas pokalbiui pas JAV generalinį prokurorą. Agentas taip ir neprisipažino, kas toks buvo Pinchausas, nors prisipažinti ir nereikėjo. Iš karto po pokalbio, Gilbertas parašė Popovui, kad šis kaipmat mestų visus savo darbelius su EMC, antraip jam būsią riesta.
Pranešimo tekstas pateko į FTB rankas, kai Gilbertui buvo staiga įsakyta perduoti agentūrai visą savo šešių šimtų lapų susirašinėjimą su Popovu. Nuo tada jiems buvo uždrausta bendrauti. Gilbertui buvo užvesta baudžiamoji byla, kurioje jis kaltintas valstybės paslapties atskleidimu, sukčiavimu ir antivyriausybiniu sąmokslu. Jam teko savanoriškai palikti FTB, mesti labai vertintą darbą. Vėlai visi kaltinimai jam buvo panaikinti.
Gilbertas pasakojo „Wired“, kaip kartą, praėjus keliems metams nuo jų paskutinio pokalbio, jam paskambino Popovas. Jis norėjo padėkoti už viską, ką buvęs FTB agentas dėl jo padarė. Gilbertą tai sujaudino – Popovas gyveno naują gyvenimą, atsirado šeima. Tikriausiai, Gilbertui išties buvo malonu jaustis prisidėjus prie savo buvusio globotinio programišiaus metamorfozės.
Tiesa, jis nežinojo, kad tai ne visai tiesa. Iš tiesų istoriją su AT&T surengė pats Popovas. Kartu su bendrininku, tuo pačiu Leonidu Sokolovu, jis nulaužė jos duomenis ir pagal seną schemą, taikėsi išvilioti iš kompanijos 150 tūkstančių dolerių. Tačiau AT&T atsisakė ir tik tada Popovas paskambino Gilbertui, vildamasis, kad bent jau FTB už šią informaciją sumokės. Sokolovą teko įduoti, tačiau jam vis vien niekas negrėsė, nes Rusija nebūtų išdavusi jo JAV.
„Wired“ taip ir nepavyko sužinoti, ar pats agentas apie šią aferą nutuokė. Popovas, prisimindamas, kaip praktiškai vienas pats sužlugdė puikią Gilberto karjerą, sakė „Wired“: „Jis buvo vienintelis mano draugas. <…> Aš vis dar kibernetinis nusikaltėlis, visad juo buvau. Bet koks skirtumas? Myliu jį kaip anksčiau“.
