Tiesą sakant, bendras gamybos veiksnių produktyvumas – geriausias apibendrinamasis techninės kaitos tempo matas – nuo 2005 m. daugelyje pasaulio šalių iš esmės nepasikeitė, nuomonių ir komentarų portale project-syndicate.org rašo Kalifornijos universiteto Berklyje (JAV) ekonomikos profesorius, knygų autorius Barry Eichengreenas.
Sakoma, kad robotai, „besimokančios“ mašinos ir dirbtinis intelektas iš pagrindų pakeis darbo pobūdį. Visi tai žino. Ar bent jau mano, kad žino.
Tiksliau tariant, jie mano, kad žino du dalykus. Pirmasis – kad dabar pavojuje atsidūrę daugiau darbo vietų negu bet kada anksčiau. „Forrester“ prognozuoja, kad 2018 m., pritaikius dirbtinio intelekto technologijas, darbo vietų JAV sumažės 9 proc.“, skelbia viena antraštė. „McKinsey: dėl automatizacijos iki 2030 m. trečdalis JAV darbuotojų gali likti be darbo“, skelbia kita.
Ar tikrai pokyčių sparta didėja?
Paskaičius daugiau tokio pobūdžio pranešimų, susidaro įspūdis, kad technologinės pažangos ir darbo vietų praradimo tempas dramatiškai didėja, nors jokių to įrodymų nėra. Bendras gamybos veiksnių produktyvumas – geriausias apibendrinamasis techninės kaitos tempo matas – nuo 2005 m. iš esmės nepasikeitė nei JAV, nei kitose išsivysčiusiose šalyse.
Maža to, kaip neseniai pažymėjo ekonomistas Timothy Tayloras, užimtumo struktūros pokyčių tempas (apibrėžiamas kaip naujai sukurtų darbo vietų augančiuose sektoriuose ir prarastų darbo vietų besitraukiančiuose sektoriuose skirtumo absoliuti vertė) nuo devintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio ne spartėja, o lėtėja. Žinoma, pastebi straipsnio autorius, tai nepaneigia, kad užimtumo struktūra kinta. Tačiau tai skatina suabejoti vyraujančiu įsitikinimu, kad pokyčių tempas didėja.
Antrasis dalykas, kurį visi manosi žinantys, yra tai, kad anksčiau saugiomis laikytoms darbo vietoms dabar gresia pavojus. Kadaise visiškai pagrįsti atrodė samprotavimai, kad anksčiau ar vėliau rutinines užduotis perims robotai, o štai tą darbą, kuriam reikalinga kvalifikacija ir išsimokslinimas, ir toliau turės dirbti žmonės (turimi galvoje gydytojai, teisininkai ir – kas drįstų pagalvoti kitaip – profesoriai). Mašinos, kaip buvo manoma, negali atlikti užduočių, kurios neatsiejamos nuo empatijos, atjautos, intuicijos, tarpasmeninės sąveikos ir komunikavimo.
Tačiau dabar ši skirtis pastebima vis mažiau. Antai „Amazon“ robotė „Alexa“ gali komunikuoti. O štai apibendrinus vartotojų patalkos (taip vadinamas žmonių grupės ar bendruomenės pasitelkimas dažniausiai internetu, siekiant atlikti tam tikras užduotis, rasti problemų sprendimus, rinkti informaciją ir pan., – LRT.lt) rezultatus ir įvertinus konkretaus asmens skaitmeninę istoriją, galima numatyti to asmens pirkimo įpročių tendencijas. Dirbtinis intelektas gali būti pasitelkiamas vertinant rentgeno nuotraukas ir nustatant diagnozes. Taigi išeina, kad visos darbo vietos – net gydytojų, teisininkų ir profesorių – išgyvena laipsnišką transformaciją.
Robotai keičia darbo pobūdį, bet darbo neatima
Tačiau transformacija – ne tas pats, kas grėsmė. Taip, mašinos jau dabar gerokai produktyviau negu teisininkų padėjėjai atlieka precedentų paiešką. Tačiau niekas geriau už klientą asmeniškai pažįstantį teisininką nepatars, kokia linkme kreipti skyrybų procesą – bandyti derėtis, kreiptis į tarpininką ar eiti į teismą. Jungtinėse Amerikos Valstijose, teismo procese atėjus laikui sudaryti komisiją, advokatas gali pasitelkti ne tik savo žinias apie kliento asmenybę, bet ir didžiuosius duomenis. Darbo pobūdis kinta, bet darbas niekur nedingsta, pažymi B. Eichengreenas.
Visa tai rodo, kas iš tiesų vyksta darbo rinkoje. Netiesa, kad slaugytojo padėjėjus keičia robotai. Tiesiog keičiasi slaugytojo padėjėjo funkcijų apibrėžtis. Ji ir toliau keisis robotų gebėjimams tobulėjant: galbūt netrukus jie ne tik padės pacientams pakilti iš lovos, bet taip pat ves psichologinės terapijos užsiėmimus ir teiks ligoniams emocinę pagalbą.
Gera žinia tiems, kas nerimauja dėl savo darbo vietos ateities: esamų profesijų darbuotojų paklausa išliks. Ne visi slaugytojų padėjėjai turės persikvalifikuoti į kompiuterių specialistus. Jų profesinės žinios – kaip bendrauti su pacientais, kaip atpažinti jų nuotaikas ir kaip patenkinti jų poreikius – ir toliau bus vertinamos ir nepamainomos. Šias žinias jie naudos dirbdami ir bendradarbiaudami su savo kolegomis robotais.
Atnaujinti įgūdžius ir nuolat mokytis
Taigi technologijų nulemtos transformacijos nesukels tokio masto pokyčių darbo rinkoje, kurie prilygtų pramonės revoliucijai, įsitikinęs straipsnio autorius. Tačiau dabar bus kaip niekad svarbu, kad visi, kad ir kokio amžiaus jie būtų, nuolat tobulintų savo įgūdžius ir nenustotų mokytis, nes, technologijoms žengiant į priekį, jų darbo pobūdis vienaip ar kitaip vis tiek kis.
Daugelyje Vokietijos pramonės sektorių darbuotojai į darbo rinką ateina visų pirma kaip praktikantai, o vėliau jų kvalifikacija nuolat keliama. Bendrovės vėl ir vėl investuoja į savo darbuotojus, o šie savo ruožtu gali to reikalauti, nes dar 1951 m. priimtu įstatymu dėl darbuotojų dalyvavimo jiems suteikta teisė dalyvauti įmonių sprendimų priėmimo procese. Darbuotojų asociacijos ir stiprios profesinės sąjungos bendromis jėgomis rengia ir įgyvendina mokymo programas įvairiuose sektoriuose. Šios programos veiksmingos iš dalies ir dėl to, kad federalinė vyriausybė nustato joms standartus ir užtikrina, kad mokymo turinys būtų vienodas visiems besimokantiesiems.
O štai Jungtinėse Amerikos Valstijose nėra įprasta, kad darbuotojai būtų atstovaujami bendrovių valdybose, kad juos vienytų stiprios profesinės sąjungos ir kad vyriausybė reguliuotų darbuotojų mokymo reikalus privačiajame sektoriuje. Todėl Amerikoje darbuotojas – vienkartinio panaudojimo elementas, o ne tai, į ką, verslo požiūriu, vertėtų investuoti. Ir vyriausybei tai ne itin rūpi.
Ieškoma būdų, kaip palengvinti sąlygas verslui. Štai mintis: kodėl įmonėms nepasiūlius mokesčių kredito mainais į įsipareigojimą užtikrinti darbuotojams galimybę mokytis visą gyvenimą?
