Programuotoja: vis dar jaučiuosi kaip egzotika

Moterys Lietuvoje vis dar vidutiniškai uždirba mažiau nei vyrai. Taip pat dažniau prie direktoriaus pareigų matome vyriškas pavardes. Daug lyčių nelygybių galima pastebėti ir tam tikrose specialybėse. Tačiau atsiranda vis daugiau moterų, kurios meta iššūkį stereotipams darbo srityje ir įrodo, kad net ir vadinamose vyriškose specialybėse galima būti sėkmingai ir niekuo nenusileisti vyriškos lyties atstovams. Savo patirtimi įmonėje, kurioje iš 150 darbuotojų tėra apie dešimt moterų, su DELFI dalijosi programuotoja Vilma Liorenšaitytė.

Praėjusiais metais organizacijos „Social Watch“ paskelbtame lyčių lygybės indekse Lietuva pasirodė geriau nei Europos vidurkis. Lietuvai buvo skirti 77 balai (Europos vidurkis – 73 balai). Nepaisant šio rezultato, Lietuva vis vien įvardijama kaip žemą (angl. LOW) lyčių lygybės lygį turinti šalis.

Nors Lietuvai buvo skirti 98 balai išsilavinimo sferoje, įgalinimas (angl. empowerment) šalyje įvertintas vos 48 taškais.

Prasčiau Lietuvoje moterys įvertinamos ir mokant atlyginimus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, praėjusių metų paskutinį ketvirtį vidutinis vyro darbo užmokestis (į rankas – DELFI) siekė 1846,6 Lt, tuo metu moterų – 1619,6 Lt (12 proc. mažesnis).

Tačiau ar neatėjo laikas nustoti skirstyti specialybes į vyriškas ir moteriškas? Gal pasauliui vis labiau priklausant nuo technologijų fizinės jėgos pranašumas nebėra pranašumu? O sėkmė priklauso ne nuo lyties, o nuo to, ką sugeba smegenys?

Vyrui programuotoju įsidarbinti lengviau

Tikriausiai nedaugelis žino, kad pirmuoju programuotoju yra laikoma moteris. XIX a. amžiuje gyvenusi Ada Lovelace buvo anglų matematikė ir rašytoja, kuri pirmoji aprašė analitines mechaninės mašinos specifikacijas, kurioje buvo įterpti ir pirmieji algoritmai. Tačiau praėjus daugiau nei dviem šimtmečiams programavimo sferą užkariavo vyrai, o Adą primena tik jos vardu pavadinta programavimo kalba.

Informacinių technologijų įmonėje UAB „NFQ Solutions“ dirbanti programuotoja Vilma Liorenšaitytė prisipažįsta, kad įsisukti į programuotojų sektorių nebuvo labai lengva. Net ir dabar, po aštuonerių metų, įmonėje dirba apie 150 darbuotojų ir iš jų vos apie 15 moterų.

Kauno technologijos universitete (KTU) informatikos bakalauro ir magistro laipsnius įgijusi mergina prisimena, kad kai baigusi mokslus bandė įsidarbinti, jai buvo pasakyta, kad moterys nėra priimamos dirbti programuotojomis. Todėl V. Liorenšaitytė turėjo tenkintis programinės įrangos testuotojos darbu.

„Tuomet apie moterį programuotoją buvo galima tik pasvajoti. Bet turėjau savo tikslą, kad būsiu viena iš jų. Jau po metų darbovietė suteikė galimybę siekti tikslo“, - pasakojo pašnekovė.

Po metų darbo informacinių technologijų kompanijoje merginai buvo pasiūlyta pasirūpinti „PHP“ programavimo kalbos sertifikatu.

„Jei išlaikysiu, galėsiu dirbti. Tuo metu vyrams to daryti nereikėjo. Buvau pirmoji moteris, kuri Lietuvoje išsilaikė šitą sertifikatą, - kalbėjo aštuonerius metus įmonėje dirbanti programuotoja. - Tai gal pramušiau kelią ir būsimoms įmonės darbuotojoms“. Vėliau prie įmonės prisijungusioms moterims buvo iškart pasiūlytos programuotojų pareigos.

V. Lioranšaitytė pastebėjo, kad informacinių technologijų įmonėse vis daugiau matyti moterų, tačiau visgi stereotipai gajūs: „Jei darbintis ateis vyras ir moteris, tai pirmenybė bus skirta vyrui. Nesvarbu, su kokiomis žiniomis bus ateita. Moteris turės dvigubai geriau pasirodyti“.

Tačiau ar jai nebūtų dabar lengviau gauti programuotojos darbą nei 2005 m.?

„Taip, lengviau, bet ne visiškai, nes į moteris programuotojas vis dar keistai yra žiūrima. Kai į įmonę ateina naujokai, turi priprasti prie manęs. Vis dar jaučiuosi egzotika ir darbinantis moterims tai pliusų, manau, neprideda, turi dvigubai daugiau žinių parodyti“, - teigė Kaune dirbanti moteris.

Darbas vyriškame kolektyve nuoširdesnis?

Pašnekovės pasiteiravus, koks skirtumas dirbti moterų apsupty nuo vyriško kolektyvo, ji teigė, kad sunku pasakyti. Programuotoja tarp mergaičių apsupties buvo tik mokykloje. Įstojus į universitetą, ją daugiausia supo vyrai, o ir darbovietėje, kurioje dirba jau aštuonerius metus, beveik vien vyrai.

„Kažkokio išskirtinio dėmesio tikrai nėra. Niekada neteko dirbti moteriškame kolektyve, tai negaliu pasakyti ar geriau, ar blogiau“, - kalbėjo ji.

Tačiau pašnekovė prasitarė, kad vyriškame kolektyve taip pat gausu „pletkų“ ir kalbos, kad tik moterys mėgsta per pietus aptarti darbe likusius kolegas, tėra mitas.

„Man atrodo, kad vyrai net daugiau „pletkina“ nei moterys. Tik jie labiau konkretesni“, - šypsojosi programuotoja.

Taip pat moteris tiki, kad geriausių rezultatų darbe galima pasiekti, kai prie projekto dirba tiek moterys, tiek vyrai.

„Moterys kruopštesnės, atidesnės. Vyrai labiau impulsyvesni, todėl, manau, kad geriausia, kai prie vieno projekto dirba ir vyrai, ir moterys, tada viskas būna kompensuojama“, - teigė ji.

Tačiau pašnekovė pripažino, kad ilgametis darbas vyriškame kolektyve pakeitė ir gyvenimą po darbo: „Bendrauti vyrų kompanijoje man būna labai lengva, gal net su moterimis sunkiau. Gal lengviau juos perprantu ir lengvesnę kalbą su jais randu. Jie tikslesni, taiklesni. Man patinka konkretumas“.

Čia nereikia jėgos, kad galėtų dirbti tik vyrai

V. Liorenšaitytė pasakojo, kad programavimu užsikrėtė dar mokykloje. Pabandžiusi programavimą, mergina suprato, kad visas užduotis gali padaryti labai greitai. Prie jos apsisprendimo studijuoti informatiką prisidėjo ir brolis, kuris ypač domėjosi kompiuteriais.

Pašnekovė teigė, kad nuo pat pradžių jautė, kad programuotojo specialybė bus paklausti, tačiau su ja nesutiko tėvai.

„Aš maniau, kad specialybė bus reikalinga, bet mano tėvai... Jie pasakė, kad tai ne specialybė, kad neperspektyvu ir sakė, kad iš to neišgyvensiu, bet buvo tolerantiški ir leido rinktis, ką norėjau. Dabar jau nieko nesako“, - šypsodamasi prisiminė programuotoja.

Informacinių technologijų specialistė teigė mananti, kad merginos vengia rinktis programuotojos karjeros, nes nuo vaikystės joms kalama į galvą, kad tai vyriška specialybė.

„Tačiau nemanau, kad šiai sričiai reikia vyriškos lyties, nes čia nereikia jėgos. Tai - žmogaus asmeninių savybių ir logikos klausimas“, - įsitikinusi V. Liorenšaitytė.

Bet ar programuoti nėra sunku? Gal pasirinkus socialinę specialybę darbas būtų lengvesnis?

„Aš manau, kad visi darbai sunkūs ir nėra nei vieno lengvo. Man tai socialinis darbas atrodo sudėtingas. Nesvarbu, kokioje srityje dirbi, reikia nuolat savo žinias plėsti ir atnaujinti“, - atsakė pašnekovė.

DELFI primena, kad 2012 m. iš 47 921 į universitetus ir kolegijas stojančiųjų 7379 (15,4 proc.) įstojo į technologijų mokslų programas.