Jei jus seniau gąsdindavo žmonės, gatvėse kalbantys su savimi, tai yra veikėjai su laisvųjų rankų įranga, pasiruoškite tikrajam košmarui – šie žmonės nuo šiol šnekės ne su kitais žmonėmis, bet su savo drabužiais, laikrodžiais, akiniais ir t. t. Tokių, pavadinkime, dėvimųjų įrenginių era beveik prasidėjo, mat ne viena ir ne dvi bendrovės stengiasi technologijas pastumti į šoną – leisti joms egzistuoti kur nors greta tol, kol jų prisireikia.
Žmonės nori bendrauti, dalytis informacija ir ją gauti. Technologijos jiems leidžia tai daryti, tačiau dažnai maišo ir trukdo, baugina. Išmaniesiems telefonams pasiekus evoliucijos viršūnę (veikiausiai sutiksite, kad kardinalių pokyčių šioje srityje nebebus artimiausius dvejus trejus metus, jie tik lengvės ir spartės ir taip iki pat permatomų ekranų ar holograminių įrenginių), net didžiausi bambekliai jau turi tokį įrenginį, nors dar prieš porą metų visiems sakė, kad jiems to nereikia ir kad tai tik brangus žaisliukas (kurį perka, žinoma, tik pižonai ir skystakiaušingalviai).
Lygiai taip pat prieš kurį laiką jiems visai nereikėjo mobiliojo telefono, nes orgazmą patirdavo rinkdami numerį laidiniu telefonu. Būtent šiandien, ryt ir poryt į išmaniųjų telefonų traukinį susės paskutiniai keleiviai. Ir būtent ryt ir poryt iš jo išlips pirmieji, pasiruošę pasidabinti nešiojamaisiais įrenginiais.
Į pasaulį – per „Google“ akinius
Jais pasipuošę ilgakojai modeliai žingsniuoja podiumu, juos nešioja „Google“ vadovai, jie nukeliavo ir pas žurnalistus. Tai lyg ir akiniai, tačiau ne akiniai, nes padeda matyti ne tik žmogaus veidą, bet ir sielą.
O kas geriau gali apibūdinti sielą, jei ne žmogaus skaitmeninis atspindys, jo skaitmeninis pėdsakas internete? Žvelgi į žmogų ir matai ne tik jo susirūpinusį veidą, bet ir rūpesčius, išvardytus tinkle „Facebook“, atostogų nuotraukas, darbo pokyčius „LinkedIn“ ir t. t.
Gigantas „Google“ dar praėjusiais metais pristatė išmaniuosius akinius „Glass“. Jau šį rudenį kiekvienam už 1,5 tūkst. užatlantinių pinigų jie leis matyti dalinę realybę, atlikti paiešką, fotografuoti, filmuoti, nepasiklysti, naujinti būsenas socialiniuose tinkluose ir t. t. „Google“ mano, kad akiniai jus blaškys mažiau nei išmanusis telefonas, todėl pramogausite ir dirbsite efektyviau.
Vienas dydis visiems. Kelių spalvų pasirinkimas ir keičiamas rėmelis, jei norėtumėte „Glass“ nešioti su akiniais nuo saulės. Akiniai valdomi balsu, žvilgsniu ir prisilietimu. Valdymas balsu: kaip visada, atpažįstami ne visi žodžiai ir loginės konstrukcijos, kol kas užklausą pateikti reikia tam tikru principu, begalė problemų laisvai nekalbantiesiems anglų kalba ar kalbantiesiems su akcentu.
Valdymas žvilgsniu – kur kas įdomiau: važiuojate keliu ir nei iš šio, nei iš to iššoka antraštė iš „The New York Times“ su eilute breaking news. Jei tekstas sudomino, žvilgtelite virš jo ir akiniai jums naujieną perskaito.
Ko, be mažesnės įrenginio kainos, reikia norint dominuoti pasaulyje? Veikiausiai ekosistemos: daugybės programėlių, partnerių, kuriančių priedus, ir pan. Bet ar „Google“ pasirinktas kelias pats tinkamiausias? Yra žmonių, kuriems nešioti akinius įprasta. Jie tai daro jau seniai, gal net nuo pačios vaikystės. Bet yra daugybė tokių, kuriems nepriimtina net 3D akinius kine užsidėti, nes tai juos trikdo, jiems nepatogu ir t. t.
Nors vaizdo įrašas iš akių perspektyvos atrodo šauniai, jame matomos jūsų rankos veikiausiai greitai pabos ar užgoš filmuojamą vaizdą. Žinote tuos kvailius vaizdelius „YouTube“, kur filmuojamas koks nors pijokėlis, padauginęs alkoholio ir svyruojantis ar dainuojantis viešoje vietoje? Nuo šiol vaizdo įraše matysite ir į jį nukreiptą pirštą. Tačiau bene didžiausia problema – informacijos gausa. Kad ir kiek tvarkytume, informacijos lavina mus nuolat užverčia.
Jei tik nesužiūrėsi, išmaniajame telefone nuolat iššoka pranešimai, žinutės ir priminimai. Būtent šios lavinos ir nori išvengti „Google“, tačiau tai gali tapti didžiausiu trukdžiu išmaniesiems akiniams – jei nuolat prieš akis mirgės pranešimai, el. laiškai ir t. t., norėsite akinius nusiimti, nes niekaip kitaip negalėsite ignoruoti pranešimų, esančių jums prieš akis.
Kitas klausimas – ar mes norime gyventi ateityje, kur žmonių akys, užuot nukreiptos į jus, lakstytų tik po joms vienoms matomus pasaulius? Kai kalbėdamas su jumis žmogus išsitraukia telefoną ir žvilgteli į jį, jūs suprantate, ką jis daro, nors toks elgesys vyresnio amžiaus žmonių vis dar laikomas neetišku (jaunimui tai jokia problema: sėdi sau keli paaugliai prie stalo ir visi įsikniaubę į savo telefonus, o ką nors sukniaukia tik kartkartėmis).
Bendraujant su asmeniu, kuris nešioja „Google“ akinius, ne visuomet bus aišku, kaip yra iš tiesų. Bet prie to, be jokios abejonės, priprasime ir prisitaikysime. Kur kas didesnė problema – privatumas. Jo siekia dažniausiai visi, pradedant žvaigždėmis, baigiant pamišėliais, apsivyniojančiais galvą folija, kad jų minčių nesusektų JAV žvalgybiniai palydovai.
Dilema – šiuolaikinė veido ir vaizdo atpažinimo technologija jau ištobulinta tiek, kad teoriškai įmanoma pagaminti programėlę, kuri identifikuotų visus, į kuriuos tik pažvelgsite, o papildomai atlikus naujausių penkių įrašų socialiniuose tinkluose analizę galima įspėti ir sutiktojo emocinę būseną gerokai tiksliau nei vien iš veido raumenų, tuo pat metu bus primenama, kur pastarąjį kartą šį žmogų sutikote ar matėte.
Viena vertus, taip patogiau, kita vertus, patikusią praeivę merginą ne tik galima nuolat filmuoti, bet ir prašytis į jos draugus, sužinoti, kur jos darbovietė ir koks namų adresas, kurioje parduotuvėje perka apatinius. Baugu? Keli barai JAV jau uždraudė juose pasirodyti su „Google“ akiniais, nors jie oficialiai dar net neparduodami.
Išmanusis laikrodis
Kita koncepcija, kurios kūrėjai neįsivaizduoja savęs su akiniais, yra išmanieji laikrodžiai. Kalbama, šnabždama ir spėliojama, kad bendrovė „Apple“ šią vasarą ar bent jau šiais metais turėtų pasauliui pristatyti savo išmaniojo laikrodžio viziją.
Jei jiems pasiseks, tai bus dar vienas tipinis „Apple“ scenarijus: įžvelgiama potenciali niša, įsiveržiama į ją su netikėtu, bet lengvai perprantamu ir kokybišku produktu, nugriebiama grietinėlė ir nugvelbiamas geriausias kąsnis, o visiems kitiems lieka tai, kas lieka.
Galimi sunkumai: pasaulis nustojo nešioti laikrodžius, o nešiojantieji tai daro daugiau dėl stiliaus ir mados ar noro pasipuikuoti, o ne iš praktiškumo. Solidus verslininkas privalo turėti gerą ir brangų laikrodį, kad išsiskirtų iš minios (na, bent jau jam taip atrodo). Ir net nesvarbu, kad norėdamas sužinoti, kiek valandų, jis vis tiek pirmiausia žvilgteli į telefoną ar kompiuterį ir tik tada prisimena, kad turi laikrodį.
Dar viena smulkmenėlė – visa tai kol kas tik gandai. Gal „Apple“ visai to nesiruošia daryti, o gal išleis ką nors po penkerių metų. Ir vis dėlto ne vienas save labai patikimu laikantis šaltinis teigia, kad laikrodis bus.
Didžiausias įrodymas – „Apple“ dar visai nesenai gamino ant riešo segamus muzikos grotuvus „iPod“, kuriuos daugelis nešiojo vietoj laikrodžių (mat jie rodė ir laiką). Vėliau šie muzikos grotuvai dingo, tiksliau, pakeitė formą – iš segamų ant rankos tapo nešiojami kišenėse. Taip pat šimtai „Apple“ pramoninių dizainerių perorientuoti užsiimti neįvardijama veikla ir t. t.
Tai ne naujiena
Kompiuterinius akinius dažniausiai matydavome tik fantastiniuose filmuose, o išmanieji laikrodžiai jau egzistuoja. Yra nemažai entuziastų, laukiančių naujausių „Pebble“ išmaniųjų laikrodžių modelių, taip pat žmonių, kurie panašius laikrodžius jau yra įsigiję, ar grotuvų „iPod“ savininkų.
Tad pagrindas jau yra, kaip ir potencialių pirkėjų būrys. Dar vienas netikėtumas – išmanieji laikrodžiai egzistuoja jau LABAI seniai – daugiau nei 35 metus!
Billas Buxtonas, „Microsoft“ evangelistas ir tyrėjas, vienoje iš konferencijų TED pasakojo apie jam priklausančių išmaniųjų ar bent jau sumaniųjų laikrodžių kolekciją. Pirmasis eksponatas – 1976 m. pagamintas laikrodis „Orient Touchtron“.
Palietus vieną kartą, įsijungia diodinis apšvietimas. Vieną kartą paspaudus rodomas laikas, du kartus – data. Tad dvigubas spragtelėjimas atsirado gerokai iki išrandant pelę. Pasak B. Buxtono, jei šiandien bandoma išrasti išmanųjį laikrodį, neatsižvelgiant į praeitį, galima netyčia tik dar kartą išrasti tą patį. O tas pats – tai „Microsoft“ iki 2008 m. turėta išmaniųjų laikrodžių serija „Spot“.
Kitas tiktaktukas, sukurtas dar 1979 m., yra japoniškas laikrodis-kalkuliatorius, kurio vaikaičius veikiausiai matė kiekvienas Gariūnuose ar lariokuose artėjant 2000-iesiems. Ne vienam moksleiviui tada atrodė stebuklas tokį turėti ir, kai mokytojas nemato, naudoti rašant kontrolinį.
Bet pats ypatingiausias praeities eksponatas šiandien veikiausiai yra laikrodis-skaičiuotuvas „Casio AT-550“ iš 1984-ųjų. Tuomet jis kainavo apie 100 JAV dolerių ir buvo gana populiarus, nes gebėjo atpažinti simbolius. Laikrodžio ciferblate buvo galima rašyti skaičių, įterpti aritmetinio veiksmo ženklą ir gauti atsakymą nespaudant jokių mygtukų!
Tai skamba futuristiškai net ir šiandien, o juk pagal Moore’o dėsnį šiandienis įrenginys už 1984-ųjų įrenginį bus bent 250 tūkst. kartų spartesnis. Tiesa, Moore’o dėsnis kiša koją ne tik išmaniesiems laikrodžiams, bet ir „Google“ akiniams – kadangi netobulinamos elementų technologijos, įrenginiai gana greitai išsikrauna. O kam reikės akinių ar laikrodžio, kuris nepertraukiamai gali veikti vos 8 valandas?
Bet grįžkime prie funkcionalumo. „Google“ akiniai kuriami siekiant supaprastinti informacijos gavimą, gautą informaciją pateikti vizualiai, kad ją matytumėte nuolat, o kaip papildomas priedas siūloma galimybė įamžinti gyvenimą aplinkui. Na, o išmaniajam laikrodžiui reikia visai kitokio funkcionalumo.
Rodyti vien tik valandas, žinoma, kvaila. Kalendoriai, susitikimų ir dienotvarkės priminimai – veikiausiai patogu žvilgtelėti, ką šiandien dar reikia nuveikti, neišsitraukiant išmaniojo telefono. Jau egzistuojantys išmanieji laikrodžiai dažniausiai sujungiami su išmaniuoju telefonu jungtimi „Bluetooth“, tad galima matyti, kas skambina ar rašo žinutę, socialinių tinklų atnaujinimus ir pan.
Pridėtinės vertės funkcijų esami įrenginiai neturi, tad ir populiarūs tik tarp entuziastų. Būtent pridėtinę vertę ir turi pateikti „Apple“, jeigu nori visus nustebinti. Viskas tebėra spėlionės ir gandai, bet tikriausiai būtų malonu turėti laikrodį kaip mokėjimo priemonę. Pridedi prie kasos aparato ir atsiskaitai, nereikia traukti nei piniginės, nei telefono.
Ar tai realu? Juk yra priežastis, kodėl „Apple“ niekada nepritaikė artimojo lauko komunikacijos technologijos (naudojama mokėjimams atlikti tokių sprendimų kaip „Mokipay“ ar į juos panašių) telefonuose „iPhone“. Dar kalbama apie biologinius jutiklius, fiksuojančius įrenginio nešiotojo pulsą ir pan., kad atliktų sveikatos būklės analizę (jūs valgote, o programėlė „Neėsk tiek sviesto!“ verčia laikrodį pulsuoti jums ant riešo, nes viršijate leidžiamą normą).
Informacijos perdavimas nežvelgiant į laikrodžio ekraną galėtų būti viena svarbiausių ypatybių – juk maždaug 3 cm įstrižainės ekrane nelabai daug informacijos tesudėsi. Jei išmanieji telefonai įsiveržė į automobilius (bendrovė „Ford“ siūlo kurti programėles, gebančias valdyti automobilius), tai ir išmanieji laikrodžiai ten pat įsiverš.
Manau, kad pirmas iškeisčiau automobilio raktelį ar požeminio garažo kortelę į programėlę išmaniajame laikrodyje. Juk egzistuoja begalė daiktų, kuriuos reikia tampytis su savimi tik dėl vienos funkcijos. Kaip viskas pasikeistų, jei visa tai sutekėtų į išmanųjį laikrodį ar akinius? Na, ar bent jau į išmanųjį telefoną.
Jei „Apple“ padirbės iš peties ir pristatys ką nors su efektu „Wow!“, visi jai atleis ir už nenustebinusį „iPhone 5“ (bei menką jo atnaujinimą šią vasarą), ir už į karvių ganyklas vietoj restorano vedančius žemėlapius. Tiesa, jei įrenginys bus pristatytas, visiems rūpės, ar tai naujosios „Apple“ kūrinys, ar Steve’o Jobso palikimas.
Baigiant reikėtų paminėti, kad pasklidus gandams apie „Apple“ kuriamą laikrodį („Apple“ to niekada oficialiai nepatvirtino), apie kuriamus išmaniojo laikrodžio prototipus oficialiai paskelbė ir gigantai „Google“ bei „Samsung“. Būtų neįtikėtina, jei nors vienas jų pasirodytų anksčiau nei „Apple“ – „Google“ ar „Samsung“ užbadytų ją pirštais sakydami, kad tai jie buvo pirmieji.
