aA
Viskas greitėja ir didėja – gigahercai, terabaitai ir megabitai, o mūsų smegenys išlieka vis tokios pačios. Ar joms dar ilgai užteks galingumo? Virtualioji erdvė vis plečiasi ir pilnėja, o žmogus išlieka toks pats, tik perkėlinėja į skaitmeną savo norus ir jausmus. Ar tai – gerai, o gal mes sau kenkiame?
Skaitmeninė visuomenė
© Shutterstock nuotr.

Apie tai ir kalbamės su psichiatru bei psichoterapeutu Olegu Lapinu.

Pradėkime tradiciškai – nuo ko prasidėjo Jūsų pažintis su kompiuteriu?

Man reikėjo spausdinimo mašinėlės. Mat savo straipsnius rašydavau ranka. Tada nešdavau į „Sveikuolių pirmadienio“ redakciją, kur jie būdavo surenkami mašinėle. Pradėjus ieškoti mašinėlės, svainis pasiūlė verčiau įsigyti kompiuterį. Taip iš vieno žmogaus, Karoliniškėse prekiavusio naudotais kompiuteriais, įsigijau savo pirmąjį.

Tai buvo „XP“ su 450 Kb operatyvinės atminties, bet užtat su CGA monitoriumi, kuriuo aš buvau labai patenkintas. Ten „Windows“ netilpdavo, buvo tik MS DOS ir teksto redaktorius „ChiWriter“ – šis man labai patiko. Ir netgi tilpo keli žaidimai – „Space Quest“, „Tetris“.

Visa tai buvo apie 1994 metus.

Esate kompiuterinių žaidimų žaidėjas?

Taip! Buvau rimtai įsitraukęs į žaidimus ir visada žaisdavau iki pabaigos, pereidavau visą žaidimą. Kartais pažaidžiu ir dabar. Paskutinis mano žaistas – vienas iš „Broken Sword“ tęsinių ir „Call of Duty: Modern Warfare 2“. Labiausiai mėgstu šaudykles ir „questus“. Esu bandęs ir strategijas, ir RPG, ir simuliatorius, ir muštynių žaidimus, ir erotinius – bet vis dėlto man labiausiai patiko „questai“ ir šaudyklės.

Daug kas teigia, kad žaidimai skatina smurtą ir agresiją. Kokia Jūsų nuomonė – tai tiesa, ar visgi priešingai – tai yra „garo nuleidimo“ priemonė?

Tyrimai buvo daromi su filmais ir eksperimentu, kai eksperimentatorius vaikams matant daužė ir rėkė ant žmogaus dydžio lėlės Bobo. Paskui vaikams buvo pasakyta, kad jie negaus žadėtų saldainių – kitaip sakant, nuvylė juos – ir, palikus kambaryje vienus, vaizdo kameromis stebėta, ką šie darys.

Tie vaikai, kurie matė, kad lėlę spardo vyras, pradėjo patys spardyti Bobo, sakydami, kad ji bloga. Tie, kurie matė, kad lėlę spardo moteris, nespardė ir buvo labai nustebę: kai grįžo eksperimentatorius, jie sakė: „Jūs nepatikėsite, kaip ta moteris elgėsi su lėle. Ji elgėsi ne kaip moteris!“

Paaiškėjo, kad matomas vaizdas padidintų agresiją, nepakanka vien pamatyti agresiją. Reikia tą agresiją suprasti kaip normalią, jei taip nėra – tu nesi linkęs jos kartoti. Jei gatvėje išgirstate kažką garsiai keikiantis ir visi sako, kad čia tiesiog vietinis durnelis, jūs nepradėsite keiktis. Bet jei tas pats vyras keiktųsi ir visi sakytų – na, čia juk normalu, pas mus visi taip daro – jūs būsite linkęs keiktis.

Vaikai, kurie žiūri agresyvų filmą ar žaidžia tokį žaidimą, atkartos jį tik tokiu atveju, jei jiems bus įteigta, kad tai, ką jie mato ir žaidžia, yra normalu ir taip daro visi vaikai.

Agresyvumas tikrinamas klasikiniu amerikiečių testu. Vienas žmogus prijungiamas prie laido ir tariamai atlieka testą, o tiriamajam sakoma: kai jis padarys klaidą, nubausk jį elektros srove – taip tu jį greičiau išmokysi teisingai spręsti. Tokio testo metu eksperimentatorius tikrajam tiriamajam sako: žinote, testo sprendėjas blogai mokosi, padidinkite elektros įtampą. Taip kartojama kelis kartus. Savaime suprantama, „testo sprendėjas“ neprijungtas prie elektros, jis tik imituoja smūgį, bet tiriamasis to nežino.

Taigi, tokiu eksperimentu buvo nustatyta, kad tie, kurie matė agresyvų filmą, buvo linkę stipriau bausti „testo sprendėją“ – jie drąsiau didino elektros įtampą, tarsi leido sau būti agresyvesniems. Bet reikalas tas, kad smurtiniuose filmuose labiausiai smurtaujantis yra pagrindinis herojus, kuris yra kaip ir normalus vaikinas, ir žiūrovas su juo tapatinasi. Jei žiūrovas žiūri filmą apie tai, kokie baisūs yra psichopatai, jis su jais nesitapatins. T. y. jei jums parodys, kaip Bruce’as Willisas daužo kokį blogiuką, o paskui titruose bus pranešta, kad „jūs matėte nufilmuotą psichopato elgesį, po šių vaizdų jis ilgai buvo gydomas psichiatrinėje ligoninėje“, jūs nebūsite linkęs kartoti B. Williso veiksmų.

Todėl labai svarbu, ar tai, ką vaikas mato žaidimuose ar internete, jam pateikiama kaip norma ar kaip patologija.

Bet būna, kad tėvai nesidomi, ką žaidžia vaikai, ir nieko jiems neaiškina. Iš kur tada atsiranda tas kontekstas? Galbūt iš draugų?

Olegas Lapinas
Olegas Lapinas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Kontekstas atsiranda iš jo savijautos. Kai jis žaidžia, jis jaučiasi žaidimo viduje – toks pat greitas, stiprus, vikrus, kaip ir jo herojus. Tokiu atveju priėję tėvai geriausiu atveju galėtų arba uždrausti – bet tada jis išeitų žaisti pas kitą vaiką – ką jie ir daro, arba galėtų pasakyti: „Tai gal iš tiesų dabar nueinam į kiemą, pasiboksuojam? Yra skersinis, galėtum padaryti porą prisitraukimų.“ Galima būtų realybėje patirti, ką tai iš tiesų reiškia.

Žaidimai traukia tik dėl to, kad jie kompensuoja trūkumą to, kas nepadaroma gyvenime. Dauguma žmonių, kurie užsiima seksu, juk iškart po to nepuola žiūrėti pornografinių scenų, tiesa? Dauguma boksininkų juk nesėdi ir „Mortal Kombat“ nežaidžia?

Tad pasakymas, kad įmanoma sumaišyti virtualų gyvenimą su realiuoju, tėra tik mitas?

Esu žaidęs daug šaudyklių. Pastebėjau, kad paskui išėjęs į gatvę kažkaip keistai visus apžiūrėdavau, įsidėmėdavau visas figūras – juk šaudyklėse viskas, kas juda, kėsinasi tave nušauti.
Tad taip, tas pojūtis išlieka, bet į vakarą jis nunyksta. Labai abejoju, ar tai turi ilgalaikį poveikį žmogui. Nebent labai intensyviai žaidžiama.

Taip pat manau, kad toks efektas būdingesnis suvaržytiems žmonėms, t. y. tiems, kurie kasdienybėje nėra linkę būti agresyvūs. Vadinčiau tai „skolintu agresyvumu“.

O kaip internetas? Kokias didžiausias problemas matote šiuolaikiniame internete?

Pirmas dalykas – internetas panašus į narkotiką. Įsivaizduokite, kad mūsų vandentiekiu pradėtų leisti LSD – taip pat atsitiko ir su pornografija. Pornografijos yra visur – net jei tu naršai žinių portalą, tau dar būtinai bėga pornografinė eilutė. O kadangi pornografija – įtraukiantis dalykas, tai tolygu narkotikų lašinimui į vandentiekį.

Vyrui sunku atsispirti pornografijai, pornografija įtraukia ir dirbtinai skatina prisirišimą, ko internetas neturėtų daryti. Viskas turėtų būti labai aiškiai atskirta.

Kai kas, žinoma, bandoma daryti – yra visokių filtrų, bet jie nelabai gerai veikia – pornografija prasprūsta.

Prieš kelis „NK“ numerius apie tai kalbėjome su Christianu Heilmannu iš fondo „Mozilla“, ir, jo manymu, pornografija internete nėra tokia jau baisi – juk, jo paties žodžiais tariant, ikiinternetinėje eroje vaikas galėdavo rasti pornografinį žurnalą, paslėptą tėvo stalčiuje.

Žurnalas vis dėlto yra atskiras informacinis vienetas ir tam tikra įpakuota prekė, už kurią turiu sumokėti. O internetinė pornografija prilipdoma prie bet ko – ji egzistuoja ne kaip atskira informacinė struktūra, bet kaip priedas prie visų struktūrų. Įsivaizduokite, kad visiems moksleiviams prie privalomų rinkinukų pridėčiau sidro ir sakyčiau – čia juk silpnas gėrimas…

Žodžiu, aš tokius dalykus atskirčiau. O daugiau internete jokių problemų aš nematau, priešingai – tai yra labai geras dalykas.

O vaikų saugumas? Minėjote filtrus, bet ir Jūs, ir kai kurie IT specialistai teigia, kad tai nėra efektyvus dalykas, daug geriau su vaiku yra tiesiog pasikalbėti. O kokia Jūsų nuomonė? Galbūt tiesiog reikia gąsdinti ir drausti?

Olegas Lapinas
Olegas Lapinas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Aš manau, kad nei vienas, nei kitas sprendimas netinkami. Jei jau suaugusieji žiūri pornografiją… iš vaikų galima tikėtis sveiko atstūmimo. Daugeliui vaikų nepatinka pornografija, jinai juos atstumia, kelia šleikštulį. Todėl saugoti vaiko nuo pornografijos nereikia – sveikas vaikas jos nenorės. Ją pradeda mėgti žmogus, kuris patiria lytinį brendimą.

Todėl saugoti reikia ne vaiką, saugoti reikia suaugusįjį. Lygiai taip pat, kaip vaiko nereikia saugoti nuo alkoholio – vaikui alkoholis neskanu. Juk niekas nesaugo vaiko nuo spirito su ta mintimi, kad jei nesaugosi, jis prisigers. Nesąmonė! Suraskite man vaiką, kuris su pasitenkinimu gertų degtinę – jam tai šlykštus gėrimas!

Vaikas turi natūralų imunitetą pornografijai, narkotikams, alkoholiui. Saugoti reikia suaugusįjį, ir saugoti nereiškia neleisti, o tik atskirti. Tinklalapis, skirtas informacijai, turi būti tik informacijai, tinklalapis, skirtas pornografijai – tik pornografijai. Kad būtų taip pat, kaip su erotiniais kvartalais Hamburge, Amsterdame – jie yra atskirti.

Pavyzdžiui, Ispanijoje ar Tenerifėje labai sunku rasti kokios nors erotinės reklamos, bet aš nemanau, kad Ispanijoje būtų mažiau sekso nei pas mus. Tiesiog jie kažkaip žino, kad kam reikia, tas ir taip suras.

Čia panašiai, kaip Lietuvoje yra su alumi – alus metamas visur: į visą sportą, į reklamą. Kas iš tiesų yra nesuderinama – mes tunkam ir mums tik moteriškųjų hormonų daugėja, o mums rodo raumeningus krepšininkus. Tai apgavystė.

Tokius dalykus – alkoholį, pornografiją – reikėtų atskirti: pasakyti, kad čia yra erotikos pasaulis, čia – alkoholio pasaulis, o čia – visas likęs pasaulis. Nereikia tokių dalykų derinti. Nes jei derini, jie tampa neatsiejama dalimi to, ką žiūri. Jei jūs ilgai žiūrėsite į krepšininką su alumi, jums pradės atrodyti, kad krepšinis yra neatsiejamas nuo alaus, kad krepšininkai pertraukėlių metu gurkšnoja alų. Kvailystė! Tie, kurie žaidžia, negeria, tie, kurie geria, nežaidžia.

Jei tokie dalykai nebūtų derinami, atsirastų supratimas, kodėl aš taip darau – kodėl einu į pornografijos svetainę, kodėl aš geriu alų. Ir tai nebūtų norma. Tai būtų mano atskiras vizitas.

Pas mus mokyklose neįteisintas narkotikų dalijimas ir dauguma lietuvių žino, kad narkotikai yra toks jau blogas dalykas. Bet jei narkotikai būtų legalizuoti, jie taptų kultūros dalimi ir žmonės sakytų – tu ką, nevartoji? Taigi visi vartoja!

Mano supratimu, taip neturėtų būti.

Viename interviu teigėte, kad socialiniai tinklai skatina ekshibicionizmą. Norėtųsi išplėtoti šią temą. Kodėl taip yra? Ar tai kažkoks nepavykęs bandymas realizuoti save realybėje, ar čia žmonės tiesiog jaučiasi (apgaulingai) saugesni?

Ekshibicionizmas yra „kai aš save parodau, aš susijaudinu“. Tai yra labai žmogiškas bruožas, moterų pasaulyje jis net įteisintas. Moterys nešioja trumpą sijoną, gilią iškirptę ir jaudinasi, kai žino, kad į jas žiūri vyrai.

Vyrui ekshibicionizmas – jei jis apima didelę mašiną, raumenis – irgi labai žmogiškas. Vyrui patinka, kai praeivės atsisuka pažiūrėti į jo „Bentley“.

Nemanau, kad socialiniai tinklai skatina ekshibicionizmą, greičiau atvirkščiai: jei to nebūtų žmoguje, neatsirastų ir pats socialinis tinklas. O tai, kad mums reikia, jog mus matytų, mums skirtų dėmesio, ateina iš mūsų traumuotų vaikysčių. Kada negauname pakankamai pakantumo, dėmesio mūsų pasaulyje, mes jaučiamės nevisiškai gyvi. Dekartas sakė: „Aš mąstau, vadinasi, egzistuoju“, o mūsų laikų žmonės galėtų sakyti: „Mane mato, vadinasi, aš egzistuoju.“ Dabar jau nebeužtenka mąstymo, dabar mes jaučiamės vieniši ir niekam nereikalingi.

Galbūt pastebėjote mažų vaikų elgesį – mažieji, ką nors suradę, neša parodyti – visi vaikai taip daro. Ir mes darom tą patį, tik skelbiam tai „Facebook“ tinkle…

O kaip vertinate naują madą „Like“ arba „+1“?

Kol tas dalykas nėra senas, tai labai teigiamai veikia žmogų – juk tai dalis to, ko jis siekia. Kai mes kažką skelbiame, mes ir norime „like“, kad kas pasakytų – o, tu šaunus! Tai yra labai žmogiška. Pavyzdžiui, jei gatvėje ilgiau žiūrėsite į vaiką, jis būtinai atsisuks ir pradės irgi į jus žiūrėti – jam svarbu būti pamatytam, kas, jo supratimu, ir yra „like“. Visuose mumyse yra tas vaikas.

Vadinasi, socialiniai tinklai yra gerai? Tai – saviterapija? Galbūt teigiamų dalykų čia yra daugiau nei neigiamų?

Galbūt tai yra terapijos bandymas. Bet jei tai bandymas, jis nėra efektyvus, nes „Facebook“ jungia tokius pačius ekshibicionistus. Dauguma žmonių labiau mėgsta ką nors paskelbti su viltimi, kad kažkas perskaitys, o iš tiesų pasižiūrinčių yra mažai.

Pavyzdžiui, aš labai abejoju, ar jūs labai žiūrite kokios jums labai mažai žinomos Agnės, kuri yra tarp 300 jūsų draugų, įspūdžius iš kelionės į Kretą – jūs ten nieko nepažįstate. Bet Agnė įsitikinusi, kad visa ta kolekcija žavi visus, kaip ir ją pačią, kad ji yra svarbi visiems.

Čia ir bėda – socialinis tinklas sukuria iliuziją, kad esi matomas, bet toks nesi. Sukuria iliuziją, kad tave stebi, kad tu rūpi kažkam, esi svarbus, o tu… nesi.

Netgi „čiatuose“ ir komentaruose yra labai mažai atsiliepimo į tave, maždaug: „Taip, Jonai, po tavo eilutės aš susimąsčiau. Papasakok daugiau!“ Niekas taip nerašo. Tipiškas susirašinėjimas yra toks: „Nežinau, kaip galima būti tokiam durnium, kad nesuvokti, jog yra visiškai kitaip. Gali pažiūrėt – štai čia nuoroda…“ Žmonės negirdi vieni kitų, jie įrodinėja savo pranašumą ir, labai paviršutiniškai suvokę, ką parašė kitas, jau reaguoja. Ir, žinoma, naudojasi savo anonimiškumu, rašydami, kad „esi visiškas debilas, tau reikia gydytis“. Tai yra apsikeitimas žeminančia informacija arba bandymas parodyti, „koks aš esu protingas“. Nors poreikis buvo priešingas – kad mane išgirstų.

„Čiatas“ to neatlieka. Yra du „čiatai“ Lietuvoje – darnipora.lt ir gerabusena.net – kur anapus budintys psichologai tikrai išgirsta ir atsako. O paprasti komentatoriai, tikėdamiesi, kad juos išgirs, iš esmės pasako tą pačią frazę – „aš esu protingesnis už tave“.

O šiuolaikinis bendravimas – toks, kad turėdamas išmanųjį telefoną nuolat esi „online“, visada pasiekiamas – čia pliusas ar minusas?

Aš manau, kad tai yra pliusas – palyginti su visiška izoliacija. Jei viena alternatyva yra neiti į socialinį tinklą, o kita – likti vienam ir žiūrėti televizorių, tai tinklas yra pliusas – atsiranda interakcija. Bet jei žvelgtume žmogiškųjų ryšių ir poreikių prasme – tai yra iliuzinis žingsnis, nes ryšys yra labai intelektualinio lygio.

Bet jei žvelgtume tuo aspektu, kad bendravimo intensyvumas nepalyginamai išaugo? Esi pasiekiamas visada, bendrauji su keliais, keliolika ar keliasdešimt žmonių iš karto. Ar tai nėra per didelis krūvis smegenims, psichikai?

Aš manau, kad tai sugrįžimas prie mažo kaimo gyvenimo. Mažam kaime tu irgi visuomet pasiekiamas. Mano tėvas augo mažame miestelyje Rusijoje – tokiam mažam, kad jo net niekas nežino. Ten būdavo viena plati gatvė, ryte iš vienos trobos išeidavo moteris, iš kitos – kita, ir jos per visą gatvę šaukdavo: „Marija, ar tu savąjį jau pritvojai?“ „ Ne, nepritvojau, o kaip tavasis?“ „Irgi nepritvojau, dar girtas voliojasi…“ Jos tiesiog pasikeisdavo informacija pagal norą, nes tingu būdavo eit.

Socialinis tinklas irgi yra toks mažas psichologinis kaimas, kur tavęs visada gali paklausti „ką dabar veiki?“ Tai nėra visiškai naujas dalykas.

Kitas dalykas, kad tie žmonės, kurie mėgsta privatumą, jie bėga iš kaimo į miestą – tam, kad jų negalima būtų pasiekti. Ir čia jie praranda tą privilegiją, mobilusis telefonas neleidžia pasislėpti nuo kaimo situacijos.

Bet juk šiais laikais mobilusis telefonas yra norma?

Jei tai paplitę, vadinasi, žmonėms to reikia. Vadinasi, daugiau žmonių labiau patinka prieinamumas nei izoliacija. Juk jie mielai naudojasi, džiaugiasi tuo. Bet, žinoma, tiems žmonėms, kurie bėgo iš kaimo į miestą pasislėpti, tai nepatinka.

Pakalbėkime apie piratavimą, apie intelektinės nuosavybės apsaugą. Ar tai gerai, ar blogai?

Manau, kad informacijos monopolijos daryti nereikia. Tiesiog eilėraščiai, anekdotai, dainos sklinda taip greitai, kad ne valstybės ir įstatymo jėgoms įvesti čia kažkokią tvarką. Turbūt kiekvienas yra pasakojęs anekdotą, bet juk nė karto nemokėjo mokesčio autoriui?

Aš manau, šiuolaikiniai kūrėjai turėtų priimti tas naujas žaidimo taisykles. Pavyzdžiui, kai pats rašau straipsnius, jau seniai susitaikiau su tuo, kad gabalą to straipsnio randu kažkokiame interneto laikraštyje, vėliau, įjungęs televizorių, girdžiu, kad grožio konkurso dalyvės skaito mano straipsnio ištraukas ir tokiu būdu tikrinamas jų iškalbingumas. Aš prie to pripratau ir nebesistebiu. Žinau, kad tai, ką paleidau į internetą, praktiškai paleidau visiems laikams.

Todėl reikėtų kažką daryti su tuo. Internetas panaikino išskirtines kūrėjo teises į kūrinį. Jei kūrėjas to nenori, meno kūrinių patekimas į internetą turėtų būti blokuojamas.

Buvo atvejis, kai Andrius Mamontovas piktinosi, kad vos spaudos konferencijoje žurnalistams išdalijus naujo albumo demonstracines versijas, jau po keleto valandų jas galima buvo rasti torrent svetainėje. Bet galbūt toks paplitimas skatina progresą – gal koks jaunas būsimas genijus, paklausęs tą A. Mamontovo diską, pradės pats kurti?

Su progresu yra kiek kitaip. Čia kalbama apie vartojimą. Sustabdyti meno kūrinio vartojimo negali. Tie, kurie siunčiasi Mamontovo dainas, greičiausiai jas tik vartoja. O iš tiesų kūrėjų visada yra mažai.

Pavyzdžiui, jei jūs pasidomėtumėt, kas statė Lietuvoje „pilis“, greičiausiai rasite kokį nors Antokolskį ar Stuoką-Gucevičių. Jei apvažiuosite visą Lietuvą ir klausite – kas šitą dvarą suprojektavo? Stuoka-Gucevičius… O kas čia Plungėj suprojektavo? Stuoka-Gucevičius. O Katedrą kas suprojektavo? Stuoka-Gucevičius. O kur visi kiti architektai? Jų nėra.

Taip ir su Mamontovu. Tokių visą laiką bus mažai ir progresą lems tas nedidelis skaičius žmonių, paskui kuriuos eis 20 000 vartotojų-kompiliatorių. Todėl dėl progreso nesu tikras, o dėl vartojimo – kopijavimas palengvina produkto vartojimą ir tai labai sunku sustabdyti. Manau, čia reikia tiesiog pasiduoti.

Tas pats Ch. Heilmannas „NK“ pasakojo apie tai, kad jo tėvai bijo kompiuterių. Su „iPad“ viskas gerai, bet tik duodi ką nors su pele ir klaviatūra – jau bijo prie jo prisiliesti, sugadinti. Kodėl taip yra ir kaip sumažinti tą vyresniosios kartos IT baimę? Ar galbūt reikia keisti pačius kompiuterius? Kokio kompiuterio reikia žmogui?

Čia kalta vartotojo sąsaja. Pirmieji kompiuteriai iš tiesų atgrasindavo vyresniosios kartos vartotojus savo matematiškumu. Pavyzdžiui, reikėjo rašyti „run autoexec.bat“.

Mokykloje šitų dalykų jų nemokė, todėl vyresnioji karta įsivaizduodavo kompiuterius kaip dideles spintas, kuriose sukasi magnetinės juostos. Tai buvo labai specializuota sritis. O ta karta, kuriai dabar 20 metų, jau augo visiškai kitokiomis sąlygomis: kompiuteriai atėjo į jų gyvenimą, kai jie mokėsi vidurinėje.

Bet ta pati vyresnioji karta juk mato, kaip kompiuteriu dirba jų dvidešimtmetis vaikas, ir gali įsitikinti, kad jau nebereikia rašyti copy doc.txt c:\Documents /y, o baimė vis dėlto išlieka?

Olegas Lapinas
Olegas Lapinas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Baimę mažina pažinimas. Jei leidžiate žmogui su kažkuo susipažinti, pačiupinėti ir jei tas pačiupinėjimas teigiamai atsiliepia – nusišypso, pritaria – tada nebebijome. Čia kaip su šuniukais. Jei paklausčiau, kaip padaryti, kad vaikai nebijotų šuniukų, jūs iškart atsakytumėte – šuniukai turėtų būti parinkti draugiški, prie šuniuko reikia privesti po truputį, žingsnis po žingsnio rodyti, kad paliesti juos galima, ir jei šuniukas tave palaižys, baimė išnyks.

Taip ir su kompiuteriu. Vartotojo sąsaja turi būti draugiška, neturėtų būti perkrauta įrankių juostų – ten ir patyrę žmonės pasimeta. Dauguma man pažįstamų žmonių visų pirma iš naršyklių pašalina įrankių juostas, palikdami tik vieną. Nes tai nesimpatiška, tai apkrauna tave.

Pats kompiuterinis progresas yra gerokai sulėtėjęs – kompiuteriai didina savo greitį, bet jie nekeičia principinių priėjimų prie vartotojo. Tokių kompiuterių, apie kuriuos fantastai svajojo filmuose, nėra. Kompiuteris nekalba su mumis, retai kada reaguoja į balsą. Kompiuteris lieka dėžė su klaviatūra, o pats šis derinys kai kuriems žmonėms sukelia nerimą – reikia patiems kažką rašyti. Žmonės nemėgsta rašyti, nemoka rašyti, o dar jei ne gimtąja kalba… Vyresniajai kartai tas rašymas asocijuojasi su nemaloniu darbu ir tokiam žmogui kompiuteris nebus draugiškas.

Būtų draugiškas, jei kompiuteris su juo šnekėtų, klaustų, kaip jis šiandien jaučiasi. Juk progresas nepasuko į šitą pusę? Per dvidešimt su viršum metų, kai kompiuteris yra Lietuvoje, jis nepradėjo kalbėti, šypsotis.

Planšetės, kur norint peržiūrėti nuotraukas, užtenka bakstelėti pirštu, jau yra žingsnis į draugiškumą, bet vis dėlto tai tik lenta, kuri kalba paveiksliukais. Tad iš principo tai vis dar ta pati dėžė su paveiksliukais.

Bet tikėtis, kad kompiuteris ims ir prabils – ar tai nėra pernelyg naivu?

Tai nėra pernelyg naivu, taip galėtų būti. Tada kompiuteris galėtų tapti tavo pašnekovu, tu galėtum atrasti jo charakterį, galėtum sakyti – mano kompiuteris šiandien yra blogos nuotaikos…

Bet juk tai būtų ne tikras dalykas, o simuliacija?

Taip, tai būtų simuliacija – tai būtų dalykas, kuris lyg ir taptų antra rase, kiberžmogumi. Kaip gamta sukūrė kokius nors laumžirgius, tai kodėl ji negalėtų sukurti ir kiberžmonių? Koks esminis skirtumas? Tas pats silikonas…

Galbūt kada nors taip ir atsitiks? Galbūt žmonija ir yra ta tarpinė rūšis, kuri gamtos sugalvota tam, kad sukurtų dar vieną rūšį – kiberžmogų? Mes juk nežinome savo misijos.

O kas bus toliau? Štai gana netikėtai iškilo socialiniai tinklai, ko laukti artimoje ateityje?

Man labai patiko filmas „Minority Report“. Ten visas globalus tinklas stebi tave parduotuvėje ir pasiūlo prekę ar paslaugą, kurios tau labiausiai reikia. Manau, kažkas panašaus ir bus – tinklas įsimins tavo pirštų atspaudus, kvapą ar rageną ir atpažins. Eidami gatvėmis, išgirsime labai daug pasveikinimų, palinkėjimų, pasiūlymų.

Bet aišku, jei tu netapsi totalitarinės visuomenės nariu, šis pasirinkimas bus savanoriškas – tu pats galėsi pasirinkti, ar norėtum, kad šitas miestas tave atpažintų. Galbūt kada nors tapti neatpažintam taps tokia egzotika, kokia dabar yra greitai prasmukti pro automobilių grūstį.

Bet jau dabar negalima atsiginti nuo reklamos, net ir ten, kur teigiama priešingai. Ar tai nereiškia, kad ateityje privatumas visiškai dings?

Žodis „privatumas“ iš tikrųjų yra priešybė tokiam svarbiam dalykui kaip buvimas matomam ir buvimas reikalingam. Būti privačiam šiame pasaulyje yra mitologinė, menama, deklaruojama vertybė, kuri iš tiesų slepia fundamentalų siekį būti matomam.

Daugelis dabartinių žmonių yra priversti būti ekshibicionistais, nes pasaulis be Dievo, kuris tave mato, be didelio Vado – Stalino ar Mao – kuris irgi tave mato, pasidaro nesaugus. Jei tavęs niekas nemato – vadinasi, tu esi ne didesnis už žuvytę vandenyne, tavęs po penkių minučių gali nelikti ir tave visi pamirš.

Būtent todėl žmonės tampa ekshibicionistais, būtent todėl jie šaudo vaikus Norvegijoje. Dėl to paties – pamatyk mane, aš čia esu! Todėl kalbėti apie privatumą – tai maskuoti tą poreikį, apsimesti, kad jo nėra.

Kad žmogus siekia būti vienas, pavargsta nuo kitų – tai natūralu. Bet aš manau, kad šiuolaikinis pasaulis yra susvetimėjęs, izoliavęs bendruomenes. Anksčiau centrai buvo bažnyčios, vadai, o, jų nelikus, žmonės dėl to ir sukūrė socialinius tinklus – buvo poreikis juos sukurti.

Na ir pabaigoje – patarkite, kaip „NK“ skaitytojui sėkmingai egzistuoti šiame pasaulyje?

Aš manau, kad išgelbės humoras. Kas mums liko – tai požiūris, galimybė patiems pasižiūrėti, kas su mumis vyksta. Jei mes į tai žiūrime labai rimtai, mes turime pripažinti, kad pasaulis yra siaubingas. Jis nepalieka mums nieko švento, nesuteikia jokio orientyro, palieka mus likimo valiai, sukuria iliuziją, kad kažkokie britų mokslininkai išspręs mūsų problemas…

Tad jei mes esame laisvi, tai laisvi ir pasirinkti savo požiūrį. O tas požiūris iš tam tikros distancijos ir turėtų būti humoristinis. Jei mes sugebame juoktis iš pasaulio, mes tampame laisvesni.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Kremlius baigia nusigraužti nagus: programišiai ne tik pavogė jautrius FSB duomenis, bet ir nepatingėjo pasityčioti (254)

Maskvoje savaitgalį turėjo raudonuoti veidai – pasaulį pasiekė naujiena, kad programišiai...

Italija rengia įstatymą dėl baimės likti be mobiliųjų prietaisų (1)

Italijos populistinis Penkių žvaigždučių judėjimas (M5S) parengė įstatymo projektą, skirtą...

Jungtiniai Arabų Emyratai visiems nušluostė nosis: pastatė didžiausią saulės energijos parką pasaulyje (35)

Pateikiami skaičiai gali net apsukti galvą. Skelbiama, kad įrengta 3,2 mln. saulės panelių ir...

Indija paleido raketą į Mėnulį (15)

Indija pirmadienį pradėjo istorinę misiją į Mėnulį , kurią prieš savaitę turėjo...

Ištarkite „sudiev“ Mozambiko sukčiams: šie jums paskambinti nebegalės (2)

Telefoninės atakos, žinomos japonišku „Wangiri“ pavadinimu, yra tarptautinio masto problema....

Top naujienos

Lukiškėse Bružaitę vedęs keturių žmonių žudikas: apie žudynes, kaltę ir svajones išeiti į laisvę (131)

Savo vaikus pasmaugusią ir iki gyvos galvos įkalintą Kelmės rajono gyventoją Almą Bružaitę...

Anapilin iškeliavo serialo „Naisių vasara“ aktorius Almantas Vaišnys (62)

Pirmadienio vakarą mirė žinomas Lietuvos teatro ir televizijos aktorius Almantas Vaišnys.

Šiurpi avarija Kėdainių rajone sujudino liudininkus: kelininkas pamojo BMW vairuotojui važiuoti (367)

Remontuojamoje kelio dalyje Kėdainių rajone, Kalnaberžės kaime, kiek daugiau nei prieš savaitę...

Įrašas medicinos kortelėje gali sugriauti gyvenimą: gydytojai priversti slėpti svarbią informaciją (155)

Įrašas medicinos kortelėje, jog turite psichikos sveikatos sutrikimų, gali apversti gyvenimą...

Kremlius baigia nusigraužti nagus: programišiai ne tik pavogė jautrius FSB duomenis, bet ir nepatingėjo pasityčioti (254)

Maskvoje savaitgalį turėjo raudonuoti veidai – pasaulį pasiekė naujiena, kad programišiai...

Šeimą ištiko tragedija: 6 vaikų tėvas mirė nuo bangos smūgio (23)

Praėjusį ketvirtadienį paplūdimyje su vaikais laiką leidusį 37-erių metų Šiaurės Karolinos...

Prancūzė parodė, kaip išsikepti tikrąjį prancūzišką trupininį obuolių pyragą: paprasta kaip 2x2 (14)

Iš Prancūzijos į Lietuvą atvykusi konditerė Marie-Catherine Garnier parodė, kaip išsikepti...

Kuzminskas oficialiai sukirto rankomis su graikais (1)

„Tikiuosi, kad per šiandien ar rytoj viskas išsispręs ir tai taps oficialu“, – pirmadienį...

Rado naują būdą, kaip atleisti darbuotoją be pykčių (18)

Ir Lietuvoje, ir pasaulyje verslas yra dinamiškas, todėl reorganizacijos bei atleidimai yra...

Net sunku patikėti, kokio miego grafiko laikėsi Nikola Tesla (5)

Nikola Tesla – serbų išradėjas, mokslininkas ir ekscentriškas keistuolis, visą savo gyvenimą...