Nors šalys, įstojusios į Pasaulinę prekybos organizaciją (PPO), įsipareigoja didinti prekybos laisvę, skatinti konkurenciją, naikinti mokesčių ir kitokius barjerus, nediskriminuoti į jas importuojamų prekių ir paslaugų, nekelti įvairių prekybos barjerų staigiai ir dirbtinai, taip yra tik „popieriuje“. Realybėje randama daugybė priežasčių, kodėl vienoje ar kitoje vietoje tiesiog gyvybiškai būtina ginti rinką nuo kokio nors įtartino produkto – taip stengiamasi prekybos srautus pakreipti sau naudinga kryptimi. Šių žaidimų esmė – išnaudoti PPO suteikiamas galimybes savo prekių eksportui ir kartu blokuoti tas prekes, kurios trukdo ekonomikos ar jos sektorių plėtrai. Iš dalies šie žaidimai paaiškinami ir tuo, kad derėdamosi dėl narystės PPO dabartinės narės turi daugiau galimybių išsiderėti sau palankias sąlygas nei pretendentai, todėl pastarieji vėliau linkę išsisukinėti. Būtent originalumas, siekiant kuo daugiau eksportuoti ir apsaugoti savo rinką, pastaruoju metu vertas daugiausia dėmesio, nes kai Rusija nusprendė skriausti visos Europos obuolių gamintojus, Kinija savo taikiniu pasirinko vienintelį, bet patį didžiausią obuolį – bendrovę „Apple“.

Maistas nuodingas, technologijos – taip pat

Didžiausios peštynės ir kautynės, be jokios abejonės, vyksta dėl žaliavų ir žemės ūkio produktų, bet nepamirštama ir technologijų svarba. Juk norint pagaminti išmanųjį telefoną daugiausia reikia žinių ir vaizduotės, bet ne žaliavų, o pats įrenginys gali būti parduotas brangiau nei tona obuolių. Todėl žaidimai technologijų srityje, siekiant riboti tam tikrų bendrovių dominavimą ir dirbtinai kurti išskirtines sąlygas saviškiams, – labai paplitęs reiškinys. Tik apie tai daug mažiau kalbame, nes nukenčia pasaulio galiūnai, o ne mūsų nuolat su Rusija dirbantys ir kenčiantys verslininkai.

Štai kodėl Lietuva nepastebėjo, kad Rusija ne tik paskelbė sankcijas žemės ūkio produktams iš Europos, bet ir nusitaikė į informacinių technologijų (IT) bendroves. Rusijos Valstybės Dūmoje jau rengiamas įstatymas, įpareigosiantis valdžios institucijas, vyriausybines agentūras ir valstybės valdomas įmones teikti pirmenybę vietos tiekėjų programinei bei techninei įrangai. Praėjusiais metais JAV bendrovės „Hewlett-Packard Company“, „IBM“, „Microsoft“, „Cisco Systems Inc.“, „Oracle Corp.“ ir Vokietijos „SAP“ Rusijos rinkoje kartu uždirbo 8,1 mlrd. JAV dolerių. Net 77 proc. šios sumos sudaro pinigai, gauti iš valstybinių užsakymų. Šis poelgis visuomenei pateikiamas kaip atsakas į Vakarų bendrovių nutrauktą bendradarbiavimą su Rusijos bankais ir kitomis įmonėmis (prieš jas JAV ir Europos Sąjunga įvedė sankcijas), nors iš tiesų, kaip rašome šiame numeryje, pagrindinė tokio sprendimo priežastis susijusi su Vladimiro Putino pastangomis kaip nors išlaikyti finansinį stabilumą, gaunant mažiau pinigų iš eksporto, mažinti importą ir sukurti išskirtines sąlygas savo verslui. Žinoma, nė viena iš šių versijų nėra tinkama PPO, nes už tai greitai atsiduriama arbitražo teisme ir mokamos milžiniškos baudos. Taigi, reikia versijos, tinkamos civilizuotam pasauliui, o ji ir vėl labai banali ir panaši į tą, kuri anksčiau buvo taikoma maisto produkcijai – „kelia pavojų“.

Juokingiausia, kad gudrieji Kremliaus strategai sugalvojo baisiai suktą planą, kaip išdurti Vakarus – pareikšti, kad Vakarai gali juos įtikinti, jog jų įranga saugi, tačiau tik tuo atveju, jei Kremliui bus pateikti programinės įrangos kodai, kad jie patys galėtų įsitikinti, ar nėra spragų šnipinėti ir pan. Taigi Rusija, kuri pati ir Kinija yra siejamos su didžiausiu įsilaužimų bei kibernetinio šnipinėjimo mastu pasaulyje, iš esmės nori, kad Vakarų bendrovės atiduotų instrumentą, kuris šį darbą paverstų vaikų žaidimu. Beje, „Microsoft“ su tokiu prašymu sutiko jau ne kartą, tad gal ne be priežasties „Windows“ operacinė sistema gali „pasigirti“ gausybe kenkiančios programinės įrangos, atkeliaujančios dažniausiai būtent iš Rusijos. Beje, siekdamas to mistinio saugumo Kremlius stengiasi „Intel“ bei „AMD“ mikroprocesorius pakeisti į vietos gamybos „Baikal“. Todėl nereikėtų nustebti, jei netolimoje ateityje pasirodys pranešimų apie rastas saugumo spragas ir draudimą „Intel“ bei „AMD“ mikroprocesorius naudoti bent jau valdžios institucijose. Tačiau ar tai bus greitai, atsakyti nėra lengva, nes kai kalbama apie technologijas, reikia suvokti, jog tai – ne obuoliai, kurių, jei nespėji užsiauginti, gali importuoti iš tų valstybių, iš kurių importo dar neuždraudei. Technologinės įrangos, ypač kokybiškos, pasirinkimas nėra milžiniškas, todėl žaisti su obuoliais yra viena, o žaisti su technologijomis – visai kas kita.

Taigi, drastiškų sprendimų šioje srityje, žinoma, tik dėl saugumo ir t. t., siekiant apeiti PPO taisykles, galima tikėtis tik tuo atveju, jei vietos gamintojas bus pasiruošęs kokybiškai pakeisti importuojamą produkciją. Priešingu atveju gali laukti technologiškai nepažangios šalies ateitis. Tai Rusija supranta, todėl šioje srityje derina draudimų įgyvendinimą ir investicijų į savo pakaitus greitį.

Kinija identifikavo pavojingiausią „obuolį“

Teigiama, kad Kinija labai išsigando IT keliamo pavojaus po to, kai Edwardas Snowdenas paviešino JAV šnipinėjimo programas ir kai teko susitaikyti su realijomis, kad nebegyvename pasaulyje, kuriame niekas nieko nešnipinėja ir nesitaiko į asmeninę informaciją. Viena Kinijos vyriausybės kontroliuojama televizija net parodė reportažą apie tai, kaip lojalaus komunisto naudojamas „iPhone“, atrodytų, nekaltas įrenginys, nugvelbia šalies paslaptis ir imperialistai džiūgauja gerdami šampaną bei valgydami mėsainius. Laidos potekste buvo mėginama banaliai įtikinti – mylėk Tėvynę, pirk prekę kinišką.

Baimės ir nesaugumo jausmą taip pat turėjo sustiprinti po kelių savaičių televizijos žinių laidose pasirodę reportažai, kuriuose specialiųjų tarnybų darbuotojai krečia bendrovės „Microsoft“ biurus keturiuose miestuose, konfiskuoja šūsnis dokumentų ir daugybę kompiuterių, siekdami išsiaiškinti, ar „Microsoft“ nesiekia tapti monopolininke Kinijoje.

Tikriausiai neverta stebėtis, kad visai netikėtai pasirodę reportažai sukrėtė Kinijos Liaudies Respublikos deputatus. Jie pakilo į kovą su naujais pavojais savo valstybei, todėl šių metų rugpjūčio pradžioje paskelbtas draudimas naudoti „Apple“ įrenginius valdžios institucijose, vyriausybinėse agentūrose ir valstybės valdomose įmonėse. Reikia prisiminti, kad „Apple“ kelias į Kiniją niekada nebuvo rožėmis klotas ir pastaroji taip, kaip, pavyzdžiui, „Microsoft“ ar kitos IT bendrovės Rusijoje, net nebuvo spėjusi kojų apšilti. Genialus verslininkas ir derybininkas Steve’as Jobsas taip ir nesugebėjo susitarti su Kinijos mobiliojo ryšio operatoriais (vien didžiausias jų turi 760 mln. klientų) dėl oficialios „iPhone“ prekybos Kinijoje. Sutartį pasirašyti pavyko tik naujajam „Apple“ vadovui Timui Cookui ir tik 2013 m. pabaigoje – būtent tada, kai Kinijoje ėmė švytėti „Xiaomi“ žvaigždė.

„Xiaomi“ (kuri jau keletą metų vadinama Azijos „Apple“) šiandien dominuoja Kinijos rinkoje – lenkia tiek „Apple“, tiek ir „Samsung“. Ir veikiausiai jokia paslaptis, kad Kinijos valdžios draudimai ką tik į vietos rinką patekusiai „Apple“ ir toliau leis augti ne tik „Xiaomi“, bet ir „Huawei“, ZTE bei kitoms Kinijos bendrovėms, kurios, kitaip nei analogai Rusijoje, tikrai turi ką parodyti pasauliui.

Ir vėl reikia suprasti, koks paprastas šiuo atveju labai gudrus kinų planas. Juk jie su savo produktais jau veržiasi į Vakarų rinkas, o 2015 m. ketina tai daryti dar ryžtingiau. Tačiau tai daryti tuo pat metu Kinijoje engiant „Apple“ nėra lengva, todėl „Apple“ buvo oficialiai įsileista, tačiau kadangi didelė dalis Kinijos turtuolių yra susiję su valdžia, buvo rastas PPO galintis patenkinti sprendimas, kodėl dėl saugumo reikia riboti „Apple“ sklaidą Kinijoje.

Oi, bus tam „Xiaomi“ Vakaruose...

2015 m. „Xiaomi“ yra suplanavusi pabėgti iš Kinijos rinkos ir užgrobti iš pradžių besivystančių, o vėliau ir Vakarų šalių rinkas. Bus įdomu stebėti šį spurtą, nes šios įmonės dominavimas Kinijoje paremtas, švelniai tariant, labai palankia aplinka, kuri ignoruoja smulkius niuansus, tokius kaip stebėtinas tam tikrų „Xiaomi“ produktų panašumas į „Apple“ gaminius. Įdomu, kiek Kinija ir jos proteguojamos bendrovės bus technologiškai pasiruošusios būsimam spurtui, nes jei į Vakarų rinkas bus žengiama su produktais, kuriuose galima įžvelgti kitose valstybėse egzistuojančių produktų kopijavimo požymių, tai, be jokios abejonės, jų labiau lauks ne pirkėjai, o Vakarų bendrovėms atstovaujantys advokatai. Todėl dėmesio vertas žingsnis būtų tik tuo atveju, jei būtų pateikti originalūs ir skaidrūs produktai, iš tiesų galintys konkuruoti su „Apple“ bei „Samsung“ – bendrovėmis, kurioms atstovaujantys advokatai tikriausiai gali pasigirti vienomis didžiausių pajamų savo srityje, nes bylos tarp jų tęsiasi nuolat. Kartais kova tarp jų artėja prie ribos, kai galima pradėti abejoti, ar taisyklės galioja visiems. Pavyzdžiui, praėjusių metų pabaigoje „Samsung“ paprašė Tarptautinės prekybos komisijos pritaikyti draudimą prekiauti „Apple“ įrenginiais JAV, nes jie pažeidžia „Samsung“ turimus patentus. Didelei visų nuostabai (nes bylą dėl pažeistų patentų teismuose pralaimėjo „Samsung“ ir jai buvo skirta 900 mln. JAV dolerių dydžio bauda) Tarptautinė prekybos komisija prašymą patenkino ir liepė pašalinti tam tikrus „Apple“ įrenginius iš prekybos vietų JAV. Bet JAV prezidentas Barackas Obama pirmą kartą po 1987 m. vetavo nutartį ir nė vienas „Apple“ gaminys nedingo iš parduotuvių. Tuo pat metu „Apple“ teisininkai pradėjo rašyti dar vieną prašymą drausti prekiauti „Samsung“ įrenginiais JAV (pirmasis buvo atmestas).

Būtent tarp šių dviejų koncernų, užgrūdintų ilgametės kovos dėl dominavimo pasaulio rinkoje, ir bandys įsitvirtinti Kinijos bendrovės, kurios bent kol kas gali pasigirti tuo, jog turi savo vyriausybės stogą, kuris leidžia dominuoti didžiausioje pigių ir iš dalies vidutinės klasės mobiliųjų telefonų rinkoje, o tai suteikia stiprų pamatą pasaulinei plėtrai. Be jokios abejonės, ši plėtra, bent jau besivystančiose valstybėse, bus sėkminga, tačiau atsižvelgiant ne tik į Kinijos gamintojų įvaizdį, bet ir į teisinius niuansus bei tai, kaip Kinija gina savo rinką, šių bendrovių mobiliesiems telefonams pradėjus ryžtingą masinę ekspansiją į Vakarus, gali paaiškėti daug liūdnų teisinių faktų, kurie greitai palaidos jų ambicijas.

Taigi, žaidimas su PPO taisyklėmis ir teisine sistema yra gana efektyvus ginant savo rinką, tačiau jį žaisti gali tik savo ar labai palankiose rinkose, o norint nukariauti pasaulį reikėtų jį nustebinti originaliu, labai kokybišku ir inovatyviu bei pigiu produktu, kurio reklamos kampanijai turėtų būti skirti milijardai. Ar tam šiuo metu Kinijos koncernai pasiruošę? Vargu. Tačiau, be jokios abejonės, Kinijos pranašumas yra tas, kad, turėdama milžinišką rinką, dėl nuoseklios protekcionistinės politikos ji gali išauginti bendrovių, kurios ilgainiui ims dominuoti pasaulyje. Tačiau ar jos sugebės tapti dominuojančios, tai klausimas, į kurį gudrusis protekcionizmas atsakyti nepadės. Tikriausiai rusai greičiau išmoks užsiauginti reikiamą kiekį obuolių, nei „Xiaomi“ Vakarų rinkose sugebės nukonkuruoti „Apple“.