TV žiūrėjimo ir buvimo prie kompiuterių pavojai
Psichologų ir gydytojų susirūpinimas TV įtaka vaikų raidai JAV ir kitose šalyse prasidėjo XX a. 6-ajame dešimtmetyje, kai televizorius gan sparčiai ėmė darytis svarbiu prietaisu daugelyje šeimų. Pirmuosius tyrėjus (vienas jų – A. Bandura, socialinio išmokimo teorijos kūrėjas) labiausiai domino per TV rodomų smurto scenų įtaka vaikų socialiniam elgesiui. 7-ajame dešimtmetyje susidomėta TV programų įtaka – ir teigiama, ir neigiama – pažintinei vaikų raidai. Diskutuojant, kaip TV galima panaudoti vaikų edukacijai, 1966-aisiais JAV gimė viena iš ilgiausiai trunkančių ir labiausiai ikimokyklinio amžiaus vaikų žiūrimų laidų – „Sesame Street“. 10-ajame dešimtmetyje raidos psichologai ir kiti tyrėjai jau turėjo vertinti ne tik TV žiūrėjimo, bet ir kitų naujųjų technologijų – kompiuterių, vaizdo žaidimų ir pan. – reikšmę vaikų raidai.
Keletą dešimtmečių vykusiose išties aktyviose ir rimtais moksliniais tyrimais grįstose diskusijose sutarta dėl keleto aiškių pavojų. Pirma, labiausiai vaikams kenkia besaikis buvimas prie ekranų. Kuo daugiau laiko vaikai leidžia prie ekrano, tuo mažiau jo skiria kitiems užsiėmimams, bendravimui, tuo labiau nukenčia jų vaizduotė, gebėjimas sklandžiai reikšti mintis, sukaupti ir išlaikyti dėmesį. Antra, neigiamą įtaką vaikų gyvenimo būdui, ypač mitybai, turi per TV rodomos reklamos. TV žiūrėjimas vienareikšmiškai siejamas su antsvoriu, kai kuriomis sveikatos problemomis, miego sutrikimais (de Jong ir kt., 2013; Murray, Murray, 2008; Paavonen ir kt., 2006; van Zupthen ir kt., 2007). Trečia, ir kitose šalyse, ir Lietuvoje atlikti tyrimai patvirtina, kad TV programose, net skirtose vaikams, daug smurto scenų, o smurto scenų stebėjimas ekranuose siejasi su agresyviu elgesiu, smurto naudojimu ar jo pateisinimu sprendžiant konfliktus (Jusienė, Tuominienė, 2005; Jusienė, Šiautkulis, 2006; Murray, Murray, 2008). Keletas tęstinių didelės apimties tyrimų (pvz., Milavsky ir kt. 1982; Eron ir kt. 1984) atskleidė, kad smurtinių filmų žiūrėjimas per TV ikimokykliniame ir mokykliniame amžiuje vėliau lemia jaunuolių agresyvumą net ir kontroliuojant šeimos ar socialinės aplinkos veiksnius. Vėlesni tyrimai parodė, kad vaikai su emociniais sutrikimais dar neatsparesni neigiamai TV ir kompiuterinių žaidimų įtakai.
Labai išsamiai neigiamus TV ir kompiuterių padarinius mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių fizinei ir psichikos sveikatai tyrinėję mokslininkai tik neseniai susidomėjo: o kiek laiko prie ekranų praleidžia mažyliai ir ar tokiame ankstyvame amžiuje tai irgi kenksminga? Pastarojo dešimtmečio studijos, kai tyrinėjamas ne tik matomas vaikų elgesys, bet ir nervų sistemos funkcionavimas, patvirtino, kad kai vaikai nuo mažens ilgai sėdi prie ekranų, ilgainiui tai lemia aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (Christakis ir kt., 2004). Dar daugiau, kai kurių tyrimų (pvz., Murray ir kt., 2006; Waldman ir kt., 2006) rezultatai leidžia daryti prielaidas, kad buvimas prie TV ar kompiuterio ekrano didina autizmo spektro sutrikimų galimybes (gal tai yra viena iš priežasčių, kodėl vis daugėja vaikų, kuriems diagnozuojamas Aspergerio ar autizmo sindromai?).
Kiek laiko prie ekranų turėtų praleisti ikimokyklinukai?
Taigi aišku viena – didžiausi rizikos, kad buvimas prie ekrano turės neigiamų padarinių, veiksniai yra informacinėmis priemonėmis transliuojamos smurto scenos, reklamos ir buvimo prie ekranų trukmė. Todėl daugumoje ekonomiškai išsivysčiusių šalių ne tik stengiamasi cenzūruoti, ką galima rodyti mažiems, ikimokyklinio amžiaus, vaikams, bet ir griežtai rekomenduojama buvimo prie ekrano trukmė: iki dvejų metų – 0 val., ikimokykliniame amžiuje ir net vėliau – ne daugiau kaip 2 val. Kaip sekasi laikytis šių rekomendacijų mažų vaikų tėvams pas mus ir kitose šalyse?
Nuo 2009 m. sekame daugiau nei dviejų šimtų tais metais gimusių vaikų (dabar jau – keturmečių mažylių) raidą. Iš pradžių kas pusę metų, vėliau – kas metus prašome jų mamų atsakyti į įvairius klausimus apie vaiko artimiausią aplinką, įprastą dienotvarkę, elgesio ypatumus ir pan. Kai mažyliams buvo dveji ir treji metai, mamų klausėme, kiek vidutiniškai laiko per dieną vaikas praleidžia prie TV ar kompiuterio žiūrėdamas animacinius filmukus, reklaminius klipus ar ką kita. Pasirodo, per metus pokyčio beveik nėra – ir dvejų, ir trejų metų amžiaus vaikai prie įjungto ekrano praleidžia vidutiniškai 86 minutes, tai yra beveik pusantros valandos, per dieną.
Be to, labai stiprus ryšys tarp dvejų ir trejų metų vaikų buvimo prie ekrano trukmės: kuo dvejų metų vaikai ilgiau buvo prie ekrano, tuo ilgiau buvo ir trejų metų. Du trečdaliai mažylių prie ekranų praleidžia nuo pusės valandos iki dviejų valandų per dieną. 16 proc. dvimetinukų ir 15 proc. tų pačių vaikų, kai jiems buvo treji metai, prie ekrano praleidžia daugiau nei dvi valandas per dieną! Maždaug penktadaliui mažylių tėvai prie ekranų leidžia būti mažiau nei pusvalandį. Nuo kitų, didžiųjų šalių šiuo požiūriu smarkiai neatsiliekame: Australijos dvimečiai ir trimečiai prie ekranų maždaug prieš aštuonerius metus vidutiniškai praleisdavo 84 minutes, o JAV mažyliai – vidutiniškai 95 minutes (Murray, Murray, 2008).
Lyg ir nėra ko nerimauti – vidutiniškai rekomenduojamų dviejų valandų neviršijame? Tiesa ta, kad mūsų, kaip ir daugelio kitų mokslininkų, tyrimuose vaikų buvimo prie ekranų trukmę vertino patys tėvai (dažniausiai – mamos). Nedrįstume teigti, kad ji iš tiesų tokia ir yra. Labiau tikėtina, kad mamos atsakydamos į klausimus bent kiek sutrumpino, tikrai ne pailgino, vaikų laiką, leidžiamą prie ekranų. Pažymėkime ir tai, kad trejų metų amžiaus vaikams dvi valandos – jau leidžiama, dvejų metų amžiaus vaikams – dar ne. Įdomiausia tai, kad, matysite toliau, kaip tik dvimetinukų, o ne trejų metų amžiaus vaikų buvimo prie TV ir kompiuterių ekrano trukmė siejasi su didesniais probleminio elgesio įverčiais tuo metu ir po metų.
Kokie mažyliai prie ekranų būna ilgiausiai?
Pamėginome pažiūrėti, kokiose šeimose augantys maži vaikai prie ekranų praleidžia daugiau laiko. Ryškėja tendencija, kad neištekėjusių motinų (kurios gyvena su draugu ar partneriu arba vienos) vaikai prie TV ar kompiuterių ekranų praleidžia daugiau laiko nei gyvenančių registruotoje santuokoje motinų vaikai. Dvejų metų amžiaus vaikų tėvai, turintys aukštąjį universitetinį išsilavinimą, prie TV ar kompiuterių savo mažyliams leidžia (ar tiesiog deklaruoja, kad leidžia?) būti trumpiau nei kiti tėvai. Daugiausia laiko prie ekranų būna vidurinį ir mažesnį išsilavinimą turinčių tėvų dvimetinukai. Įdomu tai, kad trejų metų amžiaus vaikų buvimo prie TV ar kompiuterio trukmė nepriklausomai nuo tėvų išsilavinimo jau susilygino, reikšmingai nesiskyrė.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigos lankymas mažylius savotiškai apsaugo nuo ilgo buvimo prie TV ar kompiuterio: darželį lankantys dvejų metų amžiaus vaikai prie TV ar kompiuterių ekranų praleidžia mažiau laiko nei jo nelankantys. Tačiau trejų metų amžiaus vaikai šiuo požiūriu jau statistiškai reikšmingai nesiskiria. Pažymėtina ir tai, kad vaikų darželio nelankė tik penktadalis trimečių, dalyvaujančių mūsų tyrime.
Nei dvejų, nei trejų metų amžiaus berniukai ir mergaitės nesiskiria pagal laiko, praleidžiamo prie TV ar kompiuterių ekrano, trukmę. Tačiau pamatėme, kad jau ir tokiame ankstyvame amžiuje animacinių filmukų ar reklamų žiūrėjimas siejasi su didesniu vaikų svoriu. Kuo daugiau laiko dvejų metų amžiaus vaikai praleido žiūrėdami filmukus, tuo didesnį kūno masės indeksą jie turėjo būdami trejų.
Kai vaikams buvo treji metai, motinų prašėme įvertinti jų temperamento bruožus. Pasirodo, vaikai, kuriems būdingas neigiamas emocionalumas (t. y. jie stipriau, dažniau, intensyviau reiškia pyktį, liūdesį, nusivylimą ir jautriau reaguoja į aplinkos stimulus), būdami ir dvejų, ir trejų metų amžiaus daugiau laiko praleido prie TV ar kompiuterių ekranų. Visai tikėtina, kad labai emocionalius vaikus tėvai yra linkę raminti, paleisdami jiems filmukus per TV ar kompiuterį. Tačiau galima numanyti ir tai, kad buvimas prie ekrano ilgainiui nemažina jų emocionalumo. Panašiai yra ir su savireguliacijos sunkumų turinčiais vaikais: dvimetinukai, kuriems sunkiau sekasi reguliuoti savo elgesį, dėmesį ir emocijas, prie ekranų praleidžia daugiau laiko.
Nesame išskirtiniai ne tik trukme, bet ir kitomis tradiciškai randamomis sąsajomis su probleminiu elgesiu: jau dvejų metų mažyliai turi daugiau elgesio problemų (ypač dėmesio sutrikimų ir agresyvaus elgesio), jei prie ekranų leidžia daugiau laiko. Galima būtų teigti ir kitaip: kuo daugiau vaikai turi elgesio problemų, tuo ilgiau tėvai jiems leidžia sėdėti prie ekranų? Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad ne. Kaip matėme, vaiko temperamento bruožai (emocionalumas ir jautrumas) iš dalies gali paskatinti tėvus leisti mažyliui ilgiau žiūrėti animacinius filmukus. Bet elgesio problemų turėjimas, kai vaikui dveji metai, nepaaiškina ilgesnės buvimo prie TV ar kompiuterio trukmės, kai jam treji. Atvirkščiai, yra daugiau pagrindo manyti, kad kaip tik prie ekranų leidžiamas laikas ateityje gali lemti didesnes elgesio problemas. Mus ypač nustebino, nes labai mažai tyrinėta, tai, kad dvejų metų amžiaus vaikų buvimo prie TV ar kompiuterių trukmė labiausiai siejasi su vėlesniais vaikų streso skalės įverčiais. Dvi ir daugiau valandas prie ekranų per dieną sėdintys dvimetinukai po metų turi didžiausius streso skalės įverčius (rodančius, kad mažyliams dėl kažkokių priežasčių būdinga nuolatinė įtampa). Jie taip pat turi ir daugiau dėmesio problemų, o tai patvirtina ir kitų šalių tyrimai.
Kadangi šį tyrimą tęsiame ir jau pradėjome jame dalyvaujančių keturmečių vaikų pažintinių gebėjimų, savireguliacijos įgūdžių ir adaptyvaus elgesio įvertinimą (psichologinio testavimo būdu), tikimės gauti labiau pagrįstų ir įdomesnių rezultatų. Pavyzdžiui, galėsime pažiūrėti, ar prie ekranų leidžiamo laiko, kai mažyliams buvo dveji ir treji metai, trukmė leidžia prognozuoti elgesio problemas socialinėje aplinkoje (vaikų darželyje) ir jų intelekto koeficientą, savireguliacijos įgūdžius po dvejų metų.
