A variantas. Algimantas Čekuolis, turintis daugiau kaip 11 tūkst. draugų ir gerbėjų, nuolat kviečiantis susitikti įvairiuose Lietuvos miestuose ir pabendrauti artimiau. Dedantis šių susitikimų nuotraukas su komentarais.
B variantas. Algimantas Čekuolis, turintis tik šiek tiek mažiau draugų ir gerbėjų (daugiau kaip 7 tūkst.), tačiau aktyviai besistengiantis juos sudominti nuorodomis į įvairius ir tikrai ne pačius blogiausius straipsnius (juk jam priklauso viskuo domėtis). Beje, sudėjęs ir savo nuotraukų su daugybe merginų bei siūlantis žiūrėti jo per LRT televiziją rodomą laidą.
C variantas. Algimantas Čekuolis, kuris teigia neturintis profilio tinklalapyje „Facebook“ ir nelabai suprantantis, kam to reikia, kai aplink tiek daug galima pamatyti ir sužinoti. Jam, tiesą sakant, ir interneto nelabai reikia.
Tad už kurį variantą statytumėte savo pinigus? Juk mes lyg ir įpratome draugų bei pažįstamų ieškoti nebe „Google“, bet iškart tinklalapyje „Facebook“. O tas, kuris turi daugiau gerbėjų, visuomet atrodo tikresnis nei tas, kuris turi vos kelis. Jei trumpam pamirštume A. Čekuolį ir paieškotume kitų garsių žmonių, rastume, kad bent kiek populiaresnis asmuo turi kelis profilius. Yra net trys Dalios Grybauskaitės, tik šypsosi jos skirtingu kampu...
Privatumas nebėra socialinė norma
Šių metų pradžioje vienas jauniausių milijardierių pasaulyje Markas Elliotas Zuckerbergas, su savo suolo draugais sugalvojęs tinklalapį „Facebook“, iki šiol jam vadovaujantis ir turintis 24 proc. akcijų, teigė, kad privatumo amžius baigėsi ir asmeninis gyvenimas, nori to ar nenori, bus žinomas ne tik draugams, bet ir žmonėms, kurių galbūt gyvenime niekada ir nesutiksite.
Panašiai mintis dėliojo ir „Google“ vykdomasis direktorius Ericas Schmidtas, kai startavo „Google Buzz“ ir žmonės, besinaudojantys elektroniniu paštu „Gmail“, sužinojo, kad, aktyvavę „Google Buzz“, savo turimų draugų el. pašto adresais pasidalijo su kone visu pasauliu. Be gigantų, egzistuoja ir keli šimtai mažesnių įvairaus pobūdžio socialinių tinklalapių, kurie be mažiausios graužaties kaupia jūsų gyvenimo istoriją ir dažniausiai ją parduoda tiems, kurie pasiruošę daugiau sumokėti.
Informacinių technologijų bendrovių vadovai veikiausiai teisūs sakydami, kad privatumas nyksta. Juk jie visa širdimi ir stengiasi jį pradanginti. Kaskart į ne tokią saugią vartotojui būseną privatumo nuostatos keičiamos teisinantis, kad jei lankytojas nueis kur nors ir gerai paieškos, gal ir atras jam palankesnius nustatymus.
Žinoma, keičiantis pasauliui, keičiasi ir privatumo suvokimas. Atlikti tyrimai rodo, kad senoji karta privatumą labiau sieja su slaptumu, tad jei kas nors nebėra paslaptis, tai nebėra ir asmeninio gyvenimo detalė. O šiuolaikinis jaunimas visai nesikuklina į tinklalapius sudėti intymių ar provokuojančių fotografijų ir savo asmeniniu gyvenimu dalytis su visais, kas juo daugiau ar mažiau susidomi, nors ne kartą girdėjo istorijas apie tai, kaip darbdavys atleido asmenį iš darbo ar nepasiūlė darbo tik todėl, kad internete aptiko jam nepatinkančios informacijos apie asmenį.
Daugeliui patinka dalytis savo asmeniniu gyvenimu su draugais, tačiau mes esame už galimybę rinktis, kam tą informaciją pateikti. Jeigu nelabai išmanote technologijų, deja, teks labiau pasistengti ir pasimokyti iš savo klaidų. Juk privatumą taip pat galima sieti su kontrole. Kai jūsų medicininiai duomenys parduodami farmacijos bendrovėms, kai privatumo parinktys pakeičiamos be jūsų žinios, kai skaitomi jūsų el. laiškai, informacijos kontrolės praradimas – skaudus smūgis ir galimybė kam nors užsidirbti iš jūsų.
Asmenybių vagys
Mes prarandame savo privatumą, jei apie tai negalvojame. Kuo mažiau tai kontroliuosime, tuo didesnė tikimybė, kad kai jūsų naujas draugas jūsų ieškos, jis turės rinktis iš kelių nuotraukų su jumis, spėliodamas, kurioje esate tas tikrasis. Praradus privatumą, dažniausiai prarandama ir identitetą...
Ar sunku prarasti tapatybę internete? Ar sunku apsimesti tuo, kas nesi? Anksčiau kiekvienas internetiniuose pokalbiuose bandydavo prisistatyti kaip geresnis ar toks, koks norėtų būti giliai širdyje. O šiandien sulaukti populiarumo ir žmonių dėmesio pakanka prisistatant svetimu vardu ir pateikiant svetimą veidą. Noriu ir esu Lietuvos prezidentas, noriu ir esu muzikos žvaigždė, atrašinėju gerbėjams, noriu ir esu Seimo narys – skelbiu pasauliui būtus ir nebūtus dalykus. Tų, kurie patikės jumis, bus ne vienas šimtas ar tūkstantis.
Mūsų tikrojo A. Čekuolio paieška prasidėjo nuo to, kai, nepavykus prisiskambinti nelabai skubiu reikalu, nusprendėme, kad pakaks parašyti žinutę į tinklalapį „Facebook‘ ir atsakymą gausime vėliau. Praėjus kelioms dienoms, galvodami, kodėl taip sunku pasitikrinti el. paštą, bandome vėl skambinti A. Čekuoliui ir sužinome, kad jis net nėra girdėjęs apie tokį dalyką kaip socialiniai tinklai, o ką jau kalbėti apie registraciją ar naršymą juose.
Pakalbintas A. Čekuolis žurnalui „Valstybė” teigė, kad internetu aktyviai nesinaudoja, juo labiau neklaidžioja po socialinius tinklalapius, nes randa ir gerokai prasmingesnių užsiėmimų. Anot jo, jaunimo saviraišką socialiniuose tinkluose, apsimetant vienu ar kitu asmeniu, galima pavadinti dar viena šiuolaikinio grafičių meno atšaka, tik šiuo atveju būtų ne piešiama, o įsikūnijama į kitą, norint išreikšti save.
Antra vertus, gaila ir skaudu dėl to, kad kažkas naudojasi kito žmogaus sunkiai įdėtu darbu, kuriant visuomenei žinomą vardą. Juk toks vardas gali būti ir labai lengvai suterštas, jums net nedalyvaujant. Lengvatikiai, patikėję, kad jūsų atspindys internete – tai jūs, tikės kiekvienu žodžiu, bet už jus kito asmens išreikštas požiūris gali visai nesutapti su jūsų mintimis.
Įsivaizduokite, ką pagalvotumėte, jei A. Čekuolis, gyvenantis tinklalapyje „Facebook“ ir turintis 10 tūkst. gerbėjų, imtų ir pasakytų, kad nekenčia juodųjų, Lietuvos politinę sistemą vertina neigiamai ir siūlo ją pakeisti komunizmu, o pusryčiams valgyti labiausiai tinkama kiaušinienė su bananais, gausiai apibarstyta bulvių prieskoniais.
Minėtus įrašus atkasus žurnalistams ir perspausdinus visuose laikraščiuose ar parodžius TV ekrane, mažų mažiausiai kiltų skandalas ir susirūpinimas rašytojo bei žurnalisto požiūriu į maistą.
Galima ne tik piktai pajuokauti, bet ir užsidirbti. Juk jei netikras A. Čekuolis staiga nusprendžia, kad jis labiausiai mėgsta šokoladinį batonėlį „Snickers“, perka jį „Maximoje“, o pietauti eina į vieną ar kitą kavinę – tai būtų paslėpta reklama, ant kurios kabliuko pasikabintų patys tikriausi „gerbėjai“. Vieni eis pietauti ten pat, nes tikėsis pamatyti A. Čekuolį, kiti pirks tai, ką perka jiems patinkantis asmuo. Scenarijų užsidirbti – ne vienas ir ne du, tereikia lakią vaizduotę turėti, kad tuo tinkamai pasinaudotum.
Sukurtą „Facebook“ paskyrą, kurioje „tupi“ apie 10 tūkst. ar daugiau žmonių, galima labai sėkmingai parduoti bet kuriai reklamos agentūrai ar reklamos platinimu užsiimančiai įmonei. Todėl ir gausėja paskyrų su užrašu „Laimėk nemokamą kelionę į JAV“ ir pan., kurios sukurtos tik tam, kad pririnktų žmonių ir jiems vėliau pasiūlytų reklamą. Ar bent kas nors pažįsta nors vieną laimėjusį ir kur nors išvykusį asmenį?
Teisė į save
Advokatų kontoros „Misiūnas ir partneriai“ advokatas Mažvydas Misiūnas teigia, kad pažeidimus socialiniuose tinklalapiuose galima skirstyti į dvi kategorijas: teisės į atvaizdo pažeidimą (CK 2.22 str.) ir teisės į privatumo pažeidimą (CK 2.23 str.). Jei asmuo nedavė savo sutikimo ir pats nesudėjo nuotraukų į internetą, tačiau neviešoje vietoje, pavyzdžiui, socialiniame tinklalapyje, aptinka darytas nuotraukas su savo atvaizdu, tokiu atveju asmuo, sudėjęs nuotraukas, pažeidžiančias teises į atvaizdą, turi atlyginti žalą.
„Be abejo, galime išskirti atvejį, kai asmuo, norėdamas reikšti pretenzijas dėl teisės į atvaizdą pažeidimo, turėtų ir pats nedėti tokios nuotraukos internete, mat jei vienas iš draugų socialiniame tinklalapyje pažymės save ar kitą pažįstamą asmenį nuotraukoje, ji taps vieša kito žmogaus draugams, – pasakoja M. Misiūnas. – Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai, deja, kol kas neišskiria šių subtilybių, todėl kyla klausimas, ar toks ginčas galėtų būti nagrinėjamas teisme.“
Įdomu ir tai, kaip būtų nustatomas kaltininkas. Vargu ar juo būtų galima laikyti socialinio tinklalapio valdytoją ar interneto tiekėją (Europos Sąjungos Elektroninės komercijos direktyva, 14 str.). Tokiems atvejams veikiausiai tektų pritaikyti jau teisinėje praktikoje turėtas bylas, kai interneto portalų komentarų skiltyse buvo pažeidžiami įstatymai, viešai kurstant nesantaiką, rasinę diskriminaciją ir pan.
Tuomet pažeidėjai buvo surasti naudojant komentarą rašiusio asmens IP identifikavimo adresą. Vėliau turėtų būti atliekamas pažeidžiančios informacijos ar atvaizdą be sutikimo įdėjusio asmens nustatymas. Policijai turėtų būti pateikiama užklausa, kas naudojasi tokia informacija ar atvaizdu ir kas tai paskelbė be sutikimo.
Kita svarbi ir saugoma vertybė – teisė į privatumą. Dėl šio pažeidimo galima prašyti moralinės (neturtinės) žalos atlyginimo (CK 1.114 str.). Tokiais atvejais dažniausiai už pažeidimą atsakytų privačią informaciją paskleidęs asmuo, bet susidurtume su įrodymų surinkimo problema, mat kaltinamasis gali lengvai išsisukti, teigdamas, kad paviešintą informaciją tik cituoja, kad ją rado draugų draugo profilyje, o šis ją jau ištrynė.
Turint omenyje, kad informacijos kaita tokiuose tinklalapiuose milžiniška, būtų sunku įrodyti tikrąjį informacijos šaltinį ar kilmę.
„Apibendrinant galima teigti, kad naudodamiesi socialiniais tinklalapiais visuomet rizikuojame savo privatumu, vienu atveju sąmoningai, kitu – dėl neapdairumo, – teigia M. Misiūnas. – Bet kokiu atveju mūsų šalies teisės aktai taip pat turėtų būti atnaujinami – reikėtų įvesti privatumo internete sąvoką, nes teismai negali pasigirti išnagrinėję bent vieną bylą, kurioje pateikiami atsakymai, kaip socialiniuose tinkluose turėtų būti suprantamas privatumas ar teisė į atvaizdą.“
Aptikę apgaulingą profilį visų pirma turėtumėte socialiam tinklalapiui (kuriame sukurtas jūsų profilis su melaginga ir apgaulinga informacija) pateikti motyvuotą pretenziją dėl neteisėto jūsų vardo ir atvaizdo naudojimo. Su pretenzija būtina pateikti faktus ir įrodymus, patvirtinančius jūsų argumentus.
Jeigu padaroma reali žala, kitas jūsų žingsnis – kreipimasis į teismą su ieškiniu dėl turtinės ir (ar) neturtinės jums padarytos žalos atlyginimo iš asmens, kuris neteisėtai veikė jūsų vardu ar neteisėtai pasisavino jūsų vardą ar atvaizdą.
Dar kebliau, kai savo vardu ir atvaizdu leidžiate naudotis kitiems asmenims, kad jie naujintų jūsų profilį tinklalapyje „Facebook“ ir pan. Viskas gražu, oficialu, tik staiga išaiškėja, kad vartotojai bendrauja visai ne su tuo, su kuo manė bendraujantys.
