Žmogus gali išbūti dešimt minučių po vandeniu, virsti troliu, gyvūnai – prabilti žmogaus kalba, kieme gali nutūpti skraidanti lėkštė arba išaugti stebuklingas medis. Kino ekrane įmanoma viskas, tačiau už meninės jo kūrimo pusės slypi ir kita – techninė. Filmų kūrėjai visais laikais savo žiūrovams norėjo parodyti tai, ko realiame gyvenime negalėtum pamatyti.
Apie tai, kaip buvo sukurti pirmieji vaizdo efektai ir kaip vystėsi šios technologijos, kalbėjomės su vizualiųjų efektų meistru G. Warrenu.
Holivude kartu su savo tėčiu jis dirba jau apie 30 metų, o vizualiuosius efektus pradėjo kurti dar jo senelis – Gene`as Warrenas vyresnysis, apdovanotas „Oskaru“ specialiųjų efektų kategorijoje 1960-aisiais. Jo sūnus Gene`as Warrenas jaunesnysis 1992 m. taip pat gavo „Oskarą“ už darbą „Terminatoriuje“. Savo šeimos tradicijas tęsia ir G. Warrenas Trečiasis.
– Galbūt galėtumėte mūsų klausytojams papasakoti, kaip atrodė pirmieji vaizdo efektai?
– Pats pirmasis specialusis efektas filme „Meri, Škotų karalienė“ atrodė taip – grupė žmonių atvedė karalienę Meri prie ešafoto, kur jai turėjo būti nukirsta galva. Aktorė priklaupė prieš kaladę. Prieš pat tą akimirką, kai budelis nukerta jai galvą, visi turėjo sustingti. Filmavimas buvo sustabdytas, atnešė manekeną, padėjo jį ant kaladės, vėl pradėjo filmuoti ir manekenui buvo nukirsta galva, ji nusirito žeme.
Jie tiesiog sudėjo dvi juostas. Tai buvo pirmasis vaizdo efektas, 1971 m. sukurtas Holivude. Laikui bėgant, kuriant vaizdo efektus atsirado naujų technikų. Kino kūrėjai galėjo ekrane parodyti tai, kas nebuvo realu arba buvo per daug pavojinga, kad nufilmuotum gyvai. Taigi galėjai papasakoti istoriją su labiau įtraukiančiais paveikslais. Ilgainiui tai tapo vieninteliu būdu papasakoti istoriją ir padėjo žmonėms pamatyti pasaulį taip, kaip anksčiau jie tikrai negalėjo.
– Po kokio filmo pasirodymo vaizdo efektai labiausiai išplito?
– Iki 1976-ųjų, didžioji dalis su vaizdo efektais sukurtų filmų buvo laikomi B kategorijos filmais arba filmais vaikams, taigi niekas neskirdavo daug pinigų ir pastangų, jie buvo mažo biudžeto. Kartais šie filmai būdavo labai įdomūs, bet dėl pinigų stygiaus nesulaukdavo tiek dėmesio. Jei turi daugiau pinigų – turėsi gerą produktą, jei ne – filmas tikrai nebus kokybiškas.
O filmas, pakeitęs šią nuostatą, buvo „Žvaigždžių karai“. Man buvo 13, kai jis pasirodė. Mačiau jį 17 kartų per mėnesį. Mano draugas dirbo „Didžiajame kinų teatre“, taigi mokėjau tik kartą, kitus kartus įslinkau pro užpakalines duris, truputį pasukčiavau. Norėjau žiūrėti šį filmą kiekvieną dieną, nes jis mane pribloškė. Tai buvo kažkas, ką mano tėtis ir senelis darė.
„Žvaigždžių karai“ pakeitė studijų požiūrį į „vaikiškus filmus“, todėl iš karto pasikeitė ir skiriamų pinigų sumos. O „Avataras“ pakeitė kokybės lygį, kurią galima pasiekti naudojant judesio fiksavimą. [Judesio fiksavimo technika veikia sekant ir įrašant aktoriaus judesius ir tuomet pagal tą informaciją yra sukuriami skaitmeniniai dvimačiai efektai arba naudojama trimatė kompiuterinė animacija. Tokiu būdu žmogus gali virsti kuo tik nori – žinoma, jeigu tam, kaip teigia mano pašnekovas, skiriama pakankamai pinigų ir laiko – LRT.lt]
– Kaip ir kalbėjome, už vizualiųjų efektų slepiasi daug mokslo. Pavyzdžiui, aš noriu atrodyti kaip trolis – kaip tai būtų galima padaryti?
– Šiandien turime daugiau pasirinkimų, nes turime judesio fiksavimo technologiją, skaitmeninius įrankius, reikėtų naudoti kostiumus. Mes iki šiol naudojame kostiumus, ir jeigu to pakanka – labai gerai, nes dažniausiai geriau atrodo.
Pavyzdžiui, „Avatare“, „Hobito“ filmuose buvo naudojama judesio fiksavimo technologija, o tada sukurti vadinamieji tekstūros žemėlapiai, kad troliai, fėjos ir visi kiti dalykai atrodytų tikroviškiau. Bet tai brangiai kainuoja ir kartais net neatrodo taip gerai. Jei neskiri pakankamai pinigų ir nesi kruopštus, viskas gali atrodyti labai prastai. Bet jei pinigų ir laiko pakanka, gali sukurti kažką įstabaus.
Vis dėlto grimas dažniausiai atrodys gerai. Užsidedi kostiumą ir štai – tu jau trolis.
– Koks buvo jūsų pirmasis darbas?
– Man buvo kokių dešimt metų, nuėjau į senelio studiją, kur jis tuo metu dirbo su kepyklos „Pillsberry“ „Tešlos Berniuko“ reklama. Jos esmė buvo tokia, kad pabaigoje vaikas bakstelėdavo „Tešlos Berniukui“ į pilvą, o tas pradėdavo juoktis. Dažniausiai buvo nulipdomas vaikiškos rankos manekenas, bet jis būdavo labai nelankstus. Kad vaizdas būtų tikroviškesnis, kartais pagalbos paprašydavo manęs arba brolio.
Jie pritvirtindavo ranką taip, kad ji nejudėtų, bet galėjome judinti vieną pirštą. Apie 45 minutes turėjau iš lėto judinti savo ranką – bakstelėti „Tešlos Berniuką“ ir ranką atitraukti. Toks buvo mano pirmasis darbas. Man mokėjo 75 dolerius už valandą. Turint omenyje infliaciją, tai yra daugiausia, kiek esu uždirbęs per valandą gyvenime.
Tai buvo smagu, dažnai eidavau pas senelį, kai buvau mažas, stebėjau, kaip jis dirba. Tai nebuvo mano svajonių darbas, tiesiog mano tėvas ir senelis tuo užsiėmė, kartais jiems padėdavau. Mano pirmasis tikras darbas buvo tėčio filme „Galioto laukimas“. Čia labai daug dirbome su miniatiūromis ir „sauso vertimo šlapiu“ technikomis – kambarys yra pripildomas rūko, tada ant kamerų objektyvų uždedamas mėlynas filtras.
Atrodydavo, kad objektai yra po vandeniu. Miniatiūriniai povandeniniai laivai kabėjo ant labai plonų laidelių ir lėtai judėjo, kad būtų sudarytas efektas, jog jie yra po vandeniu. Turėjome padaryti labai daug miniatiūrų. Tada tiesiog užsikabinau ir dirbau, dirbau, dirbau.
– Prie kelių filmų iš viso esate prisidėjęs?
– Ko gero galėčiau paskaičiuoti. Dar reikia turėti omenyje reklamas, taip pat televizijos projektus, bet manau kad būtų apie šimtą, gal ir daugiau. Ką tik pabaigėme darbą su Jamesu Cameronu, dokumentiką „National Geographic“ kanalui apie „Titaniko“ katastrofą.
Jis norėjo katastrofą atkurti naudodamas pagal mastelį pamatuotą modelį ir patvirtinti kai kuriuos duomenis, kurie buvo surinkti pastaraisiais metais. J. Cameronas visada norėjo tai padaryti, bet kažkaip nebuvo progos. O šiemet yra dvidešimtasis filmo jubiliejus, tai jis nusprendė sukurti apie tai dokumentiką.
Kai J. Cameronas sugalvojo, kaip viskas turi atrodyti, kreipėsi į mano tėtį. Tuo metu kaip tik nieko neveikiau, taigi tris savaites kūrėme sumažintą „Titaniką“, laužėme, pjovėme tose vietose, kur jis lūžo iš tikrųjų, o tada privertėme susijungti atgal. Tada jau galėjome kartoti tai vėl ir vėl ir vėl.
Dirbome ilgai, po 15 valandų per dieną, bet galiausiai sukūrėme tai, kas patiko ir J. Cameronui. Man pačiam tai irgi buvo labai įdomu. Prieš atvykdamas į Lietuvą dirbau su kompiuterinio žaidimo reklama.
– Turiu paklausti – ar jums patiko Lietuva?
– Man labai patinka Lietuva. Pirmą kartą čia lankiausi 2000 m., filmavome filmą „Atila“ su aktoriumi Gerardu Butleriu. Praleidau čia keturis su puse mėnesio, įsimylėjau šią šalį ir įsimylėjau lietuvę. Mes susituokėme, turime du vaikus. Lietuvoje lankiausi jau dešimt kartų.
Einu mokytis lietuvių kalbos šeštadieniais, kartu su vaikais. Mano žmona su jais visada kalba lietuviškai, kad jie neužmirštų [kalbos]. Girdžiu lietuvių kalbą jau 17 metų, mano uošviai yra lietuviai.
Visada supratau daug lietuviškų žodžių, bet nusprendžiau patobulinti ir gramatikos žinias, suprasti kalbos struktūrą. Dabar daugybė dalykų pagaliau paaiškėjo. Nenoriu mesti mokslų, nes ir mano vaikai mokosi, o ir pats norėčiau dažniau čia atvažiuoti ir kalbėti su žmonėmis jų kalba.
