„Ar mums reikia „išmaniojo“ virdulio? Ar būtina funkcija užkaisti vandenį telefono programėle?
Negi sėdėdamas darbe galvoji: „O, užsikaisiu vandenį jau dabar!“ [...] Tai truputį absurdiška. Iš tiesų, kai naudojiesi virduliu, tikriausiai esi namie. Tai – informacija, kuria kažkas gali pasinaudoti“, – LRT RADIJUI sako UX („vartotojų patyrimo“) dizaino specialistas Avi Itzkovichius.
– Ar tiesa, kad žmonės šiandien labiau nori nusipirkti ne konkretų daiktą, o patirtį? Kodėl ji tampa tokia svarbi?
– Patirtis yra visur – jei ji gera, jos nė nepastebi, natūraliai mėgaujiesi produktu. O jei patirtis bloga, skundiesi, esi nepatenkintas. Kompanijos tai supranta: jei nori su savo produktais judėti į priekį, turi suteikti klientui labai gerą patirtį. Dėl to žmonės renkasi arba „Apple“ telefonus, arba „Android“ operacine sistema valdomus išmaniuosius. Jie suteikia skirtingas patirtis, net ir emociniu lygmeniu.
Patirtis yra viena priežasčių, kodėl žmonės renkasi tam tikrų prekės ženklų daiktus. Pavyzdžiui, „Fit Bit“, išmanioji apyrankė, skaičiuojanti žingsnius, matuojanti spaudimą, miego ritmą ir panašiai. Rinkoje daug panašių įrenginių ir jie veikia tokiu pat principu.
Taigi, kaip išsirinkti, kurį pirkti? Juk tai ta pati technologija. Geresni prietaisai brangiau kainuoja dėl to, kad suteikia geresnę patirtį, žmonėms maloniau jais naudotis – būtent todėl, kad dizainas yra geresnis.
– Kokių dar galėtumėte pateikti „vartotojų patyrimo“ („user experience“) dizaino pavyzdžių?
– Viskas, kas gali būti pateikiama skaitmeniniu formatu. Bet kokiai paslaugai gali būti taikomas „vartotojų patyrimo“ dizainas. Pavyzdžiui, stovite eilėje banke. Kaip darbuotojai turėtų organizuoti tą eilę, kad viskas vyktų sklandžiau? Ką reikia daryti, kad laukiantysis eilėje jaustųsi geriau?
Tai štai, dizaineriai gali suprogramuoti, kaip žmonės naudosis tam tikrais dalykais. Interneto svetainėmis, telefono programėlėmis, prietaisais – kažkas turi galvoti apie tai, kad jie būtų kuo paprasčiau naudojami. Nes kai tikiesi, kad kažkas veiks tam tikru būdu ir nesuveikia, labai susierzini, nusivili.
Dizaineris turi suprasti, kas motyvuoja žmones, ką jie nori veikti su ta programėle ar kitu produktu, ir tada stengtis visa tai suteikti. Dažniausiai norime pridėti įvairiausių funkcijų.
„Pridėkime tą, padarykime aną ir naudotis tuo daiktu bus labai paprasta, nes MUMS tai atrodo paprasta.“ Bet pirmoji „vartotojo patyrimo“ dizainerio taisyklė – „aš nesu vartotojas“. Mes dirbame su technologijomis, todėl turime galvoti apie visus galimus vartotojus.
Pavyzdžiui, kaip močiutė galėtų naudotis banko interneto svetaine? Tarkim, ji naudojasi banko paslaugomis metus ir staiga jos prašoma pakeisti slaptažodį. Ji nežino, ką daryti, ir nebeturi prieigos prie savo sąskaitos. Tada ji turės skambinti darbuotojui, procesas užtruks ir nebus paprastas.
Taigi dizaineris turi pagalvoti apie visus vartotojus, ne tik apie save. Jei susitelksi ties „vartotojo patyrimo“ dizainu, tavo verslui tai bus labai naudinga – žmonėms patinka naudotis tavo produktu, o tu uždirbi daugiau pinigų.
– Minėjote, kad turi atsiriboti nuo savo minčių. Kaip dizaineris gali nuspėti, kas bus geriausia, patogiausia daugumai produktą naudosiančių žmonių?
– Vienas iš įrankių, kuriuos naudojame, – įvairiausi tyrimai. Pavyzdžiui, stebima, kaip žmogus naudoja, tarkim, bankomatus. Jie paprastai stovi lauke ir kartais saulės šviesa, atsispindinti nuo ekrano, sumažina matomumą. Taigi turi stebėti ir viską fiksuoti. Jei kuri programėlę buhalteriui, turi eiti į jo biurą, atsisėsti šalia ir stebėti, kaip jis naudojasi turima programine įranga. Šitaip gali pastebėti labai daug detalių.
Kitas būdas – sukurti prototipą ir leisti žmonėms jį išbandyti. Stebėdamas juos, pamatai, kur iškyla daugiausia trikdžių ir ką dar reikėtų tobulinti. Darai tai vėl, vėl ir vėl – patobulini, leidi išbandyti, pamatai, kas neveikia, ir grįžti tobulinti.
Kai produktas jau sukurtas, vis tiek gali prašyti žmonių įvertinti naujas funkcijas. Jei paklausi penkių žmonių nuomonės, gali pamatyti 80 proc. problemų. Tada bandai jas išspręsti ir pasikvieti dar penkis žmones, kurie gali pateikti dar daugiau naujų idėjų. Iš esmės procesas niekada nesibaigia – visada galima tobulinti.
– O kaip tikslinės grupės?
– Tikslinės grupės pasirenkamos rečiau, nes viskas priklauso nuo to, kokie klausimai užduodami dalyviams ir kaip tai daroma. Kartais vienas asmuo tikslinėje grupėje, turintis tam tikrą nuomonę, gali ją primesti ir kitiems ar bent jau padaryti įtaką. Taigi toks būdas naudojamas, bet jis nėra geriausias.
– Šiandien labai daug daiktų vadiname „išmaniaisiais“. Pavyzdžiui, ar televizorius būtinai turi būti išmanus? Ar viskas turi būti išmanu?
– Būtent tokį klausimą ir bandau kelti – kas gi tokio „išmanaus“ šiuose „išmaniuose“ daiktuose? Tarkim, išmanusis telefonas. Lyg telefonas iki tol buvo kvailas, bet dabar prijungiame prie interneto – ir jis protingas. Šiandien bet koks daiktas, kuriame galimas interneto ryšys, – išmanusis.
Ar mums reikia „išmaniojo“ virdulio? Ar būtina funkcija užkaisti vandenį telefono programėle? Negi sėdėdamas darbe galvoji: „O, užsikaisiu vandenį jau dabar!“ Šito išmaniojo virdulio sumanytojai teigia, kad, naudodamasis jų prietaisu, žmogus per metus sutaupo vieną dieną, kurią paprastai praleidžia laukdamas, kol užvirs vanduo. Tai truputį absurdiška.
Taigi, kaip dizaineris, visada keliu klausimą – ar mums reikia specialios lemputės, kurios šviesos spalvą gali keisti telefonu? Žinoma, keletą dienų tai visai smagu, bet nemanau, kad kas nors naudotųsi ja dažniau – nebent kai ateina svečių ar panašiai.
Tai taikoma visiems šiandien naudojamiems prietaisams – reikia pagalvoti, ar tau tikrai jų reikia, kaip ilgai jais naudosiesi, ar jie pagerins tavo gyvenimą. Dažniausiai ne, nes šių prietaisų kūrėjai eksperimentuoja ir kol kas nežino, kokia jų darbo vaisių prasmė.
Bet po 10 metų viskas gali būti kitaip. Visos technologijos, kurias kasdieniam gyvenimui naudojame šiandien, jau seniai buvo sukurtos. Praėjo nemažai laiko nuo sukūrimo, kol fakso aparatai atsirado rinkoje. Apie virtualiosios realybės (3D) akinius žmonės galvojo jau 8-ajame dešimtmetyje. Taigi, po kurio laiko technologijos subręs, blogi prietaisai išnyks, o tikrai naudingi išliks ir bus toliau tobulinami.
– Ar etiketė „išmanusis“ gali būti naudojama reklamoje?
– Dažniausiai tai – sudėtinė rinkodaros dalis. Bet kuri įmonė, jei tik gali susieti savo prietaisą su internetu, tai daro, nes tikisi daugiau parduoti. Tarkim, yra specialios gertuvės, kurios seka ir fiksuoja, kiek vandens išgeri per dieną. Skamba visai įdomiai, bet tada kasnakt tokią gertuvę reikia jungti į elektros lizdą, įkrauti. Vėlgi – turi klausti savęs, ar tai nėra tiesiog rinkodaros triukas siekiant parduoti? Ar tai iš tiesų išmanusis daiktas ir ar tau tikrai jo reikia?
– Kadangi šie daiktai prijungti prie interneto, ar yra tikimybė, kad išmanusis virdulys gali rinkti tam tikrus duomenis? Virdulys gal ir ne, bet kiti daiktai?
– Tai iš tiesų svarbus klausimas. Vienas didžiausių šiandienos rūpesčių – saugumas ir privatumas. Iš tiesų, kai naudojiesi virduliu, tikriausiai esi namie. Tai – informacija, kuria kažkas gali pasinaudoti. Galima sekti, kaip dažnai žmogus naudojasi tuo daiktu, kuriomis valandomis jis būna namie.
Taigi, apie tai irgi turi galvoti prieš parsinešdamas išmanųjį prietaisą namo. Šiandien privatumas yra valiuta. Gali gauti produktą ar paslaugą nemokamai savo privatumo kaina. Tad reikia apmąstyti – ar tikrai verta?
