Prabėgus šimtams metų mūsų poreikiai mažai tesikeitė. Mes vis dar norime būti mylimi, jaustis saugūs, smagiai leisti laiką, rinktis patinkantį darbą ir mylimą žmogų bei, žinoma, bent šiek tiek vadovauti mus supančiai aplinkai. Ir jei ne visi gali tapti diktatoriais, tai vadovauti šimtams daiktų, okupuojančių kambarį, didesnių problemų nekyla. Prisiperkate išmaniųjų įrenginių ir jūsų paliepti jie visi pagarbą jums atiduoda bei praneša apie esamą padėtį, būsimus veiksmus ir t. t.
Gyko namai
Idealiu atveju – ir tam niekas netrukdo (nebent plona piniginė) – galite turėti išmanųjį šaldytuvą, kuris pats užsako pieno, o jame esantys įmantrūs įrenginiai stebi, pavyzdžiui, kiaušinių galiojimo laiką. Jūsų gėlėse gali būti įmontuoti jutikliai, pranešantys, kada žydinčiam ir kvepiančiam kambario draugui reikia vandens. Namų žemėlapyje išmaniojo telefono ekrane galite matyti, kur mėtosi jūsų kojinės arba kur nukišote raktus. Prieš lipdami į dušą su simpatiška nuogutėle savo antrąja puse ir dar gerdami šampaną planšetiniame kompiuteryje galite nustatyti dušo vandens temperatūrą. Ir atvirkščiai – išeidami iš dušo ir planuodami lig žemės graibymo prisilakti viskio galite užkurti židinį ir įjungti mėgstamą muziką. Jau nekalbame apie tai, kad galite turėti išmanųjį duonos skrudintuvą, išmanųjį kačių tualetą, išmaniuosius drabužius ir apskritai bet ką išmanųjį. O jūsų išmanusis telefonas be perstojo vibruos ir skambės, nes nuolat gaus pranešimus.
Bet tai tėra mada ar ypatingas siekis būti futuristiškesniems prieš draugus ir aplinkinius. Tai patogesnio ir produktyvesnio gyvenimo būtinybė. Tad geriausiu atveju namuose diegiamas vienas kitas sprendimas, paremtas daiktų internetu, o ne jų visuma. Juk žmogus, tiksliau – 99,9 proc. planetos gyventojų, nėra preciziškai dienotvarkės ir tam tikro gyvenimo ritmo besilaikantis sutvėrimas. Žmogus – tai Individualybė iš didžiosios I. Gal šiandien jums nesinori laistyti gėlės ir gal jūs nemėgstate pieno, bet šaldytuvas to nežino...
Išmanusis miestas
Daiktų, galinčių kolaboruoti su jumis, daugėja, bet žmogus nesikeičia. Kartais mūsų norai keičiasi per daug greitai, tad veikiausiai iki įsiviešpataujant tikrajam daiktų internetui turėtų būti sukurtas visavertis dirbtinis intelektas, kuris kantriai išklausytų mūsų pageidavimų ir išties suprastų mūsų norus. Tad kai bepilotis „Google“ automobilis jums įsėdus paklaustų: „Kur?“, o jūs atrėžtumėte: „Ne tavo @#*#$ reikalas“, jis suprastų, kad norite namo, pas mamą.
Šiaip ar taip, egzistuoja ir populiarėja vadinamasis ne mados daiktų internetas. Jis kuriasi aplink jus kaip išmanusis miestas: realiu laiku ir pagal spūsčių mastą valdomi šviesoforai ar transporto mazgai, pagal eismo intensyvumą reguliuojamas gatvių apšvietimas, stebima aplinkos tarša, automatiškai nuskaitomi ir komunalinių paslaugų bendrovėms siunčiami elektros, vandens, dujų skaitiklių rodmenys ir t. t.
Tokio tipo sistemas bando ir didesniu ar mažesniu mastu naudoja ne vienas pasaulio didmiestis. Sparti fizikos mokslo ir informacinių technologijų plėtra užtikrina platų ir techninių problemų nesukeliantį įvairių jutiklių bei žmogui naudingų sprendimų integravimą į miesto infrastruktūrą. Transporto jutikliai naudojami ir Lietuvoje. Beje, Vilnius aplenkė daugiau nei 100 pasaulio miestų ir „IBM Smarter Cities Challenge“ iškovojo 500 tūkst. JAV dolerių vertės stipendiją, be to, šiemet jis gaus konsultacijų iš geriausių pasaulio ekspertų apie miesto transportą ir jo reguliavimą, išmaniųjų sistemų tobulinimą ir tinkamą duomenų panaudojimą.
Išmaniojo miesto sėkmei svarbiausia išmokti apdoroti milžinišką kiekį informacijos ir ja grįstus sprendimus pritaikyti nedelsiant sprendžiant problemas, o ne pavieniais atvejais ar iškilus būtinybei. Pavyzdžiui, visuomeninio transporto keleivių srautų analizę daryti ir intensyvumą reguliuoti nuolat, o ne tik artėjant mero rinkimams.
Infrastruktūros problema
Elektromobilių plėtrai reikalinga infrastruktūra apsiriboja plačiu elektralinių (suprask – elektros degalinių) skaičiumi ir jungtimis su tinklu įkrovai namuose, o daiktų internetui reikalinga infrastruktūra šiek tiek skiriasi ir kuriama ji ne taip, kaip šiandien įsivaizduojame. Veikiausiai tai bus keliolikoje skirtingų sluoksnių tarpusavyje bendraujantys daiktai su jutikliais, pagal paskirtį skirstomi į veikiančius namuose, gatvėje, darbovietėje, automobiliuose ir valstybės institucijose.
Keliolika skirtingų sluoksnių sukuria pultelių krepšio problemą, tai yra daugelis namuose turime ne vieną universalų pultelį, bet daugybę jų: vienas – televizoriui įjungti, antras – skaitmeninės televizijos kanalams perjungti, trečias – kokiam nors „Apple TV“ priedėliui valdyti, ketvirtas – DVD leistuvo, penktas – garsiakalbių, šeštas – palydovinės televizijos, septintas... Didelis pultelių skaičius klaidina, ypač atėjus į svečius ir norint pasižiūrėti televizorių, jei greta nėra namų šeimininko.
Visavertė daiktų interneto vizija nebus įgyvendinta be universalaus, atviro ir visai daiktų tarpusavio komunikacijai skirto standarto – à la esperanto kalbos, kuria bendrautų besieliai įrenginiai. Antraip daiktų internetas siesis su galybe tarpusavyje kariaujančių standartų, protokolų ir nebus panašus į pasaulinį tinklą, kurį visi naudojame ir vadiname internetu. Į katilą su šia sriuba dar reikėtų įberti prieskonių – tai noras kiekvienam pasaulio regionui viską daryti pagal save. JAV norės daiktų internetą tiesiogiai kontroliuoti (dėl to kils privatumo problemų ir, žinoma, „Google“ įsivaizduos visiškai priešingai nei „Apple“ ar „Microsoft“), Europa norės reguliuoti, o Kinija su Rusija turės savo viziją, kad, gink Dieve, daiktų tarpusavio bendravimas daugiau demokratijos neįneštų...
„Teisinga“ skalbimo mašina
Jei koks nors genijus nesugalvos ko nors nepaprastai genialaus, tikrasis daiktų internetas taip ir liks vizija, o mums teks mėgautis tiesiog daiktais, tenkinančiais mūsų poreikius ir gebančiais mus apie tai informuoti. Bet gal ir to pakaks, kad gyventume futuristiškiau?
Atrodo, negalėtų būti nieko absurdiškiau už skalbimo mašiną, prijungtą prie interneto, nes iškart kyla klausimas, kam. Bet neskubėkime pasiduoti minčiai, kad daiktai šiais laikais išmaniais verčiami vien tik prikišant galybę funkcijų, kurių niekas nenaudoja, kaip, tarkim, interneto naršyklė televizoriuje. Skalbimo mašina gali turėti interneto jungtį ir programėlę – ir tai yra gerai, nes jums nebeteks spėlioti, kiek dar truks skalbimas.
Startuolio iš Londono „Berg“ skalbimo mašinai nereikia visaverčio daiktų interneto. Prototipas „Cloudwash“ demonstruoja, kaip įprastą daiktą, kuriuo naudotis daugumai vyrų vis tiek sunku (pripažinkime – sumetame drabužius ir jungiame pirmą pasitaikiusią programą, jei šalia nėra moteriškės), galima padaryti patogesnį ir paprastesnį naudoti. Vietoj sunumeruotų programų matome pasirinkimus: „Sportiniai drabužiai“, „Kojinės ir apatiniai“ ir t. t. Jei reikia sudėtingesnės programos, ją galima rasti išmaniojo telefono ekrane. Bet vis tiek didžiausia revoliucija tai, kad skalbimo mašinai nurodote ne skalbimo pradžios, bet skalbimo pabaigos laiką, tad nebereikės spėlioti, kiek dar truks skalbimas – tai galėsite matyti išmaniojo telefono ekrane. Tai tik vienas pavyzdys, kaip daiktas su žmogumi gali komunikuoti tinkamai, o ne įkyriai prašyti dėmesio. Juk ši skalbimo mašina galėtų ir įkyrias žinutes į „Facebook“ siųsti, tokias kaip „Aš jau prikrauta – įjunk. Prašau, įjunk mane!“
Taigi, būsima daiktų interneto rinkos vertė skaičiuojama šimtais milijardų. Remiantis Daiktų interneto taryba (theinternetofthings.eu), vietoj šiandien esančių 1,9 mlrd. įrenginių, turinčių vienokius ar kitokius jutiklius, 2018 m. turėsime maždaug 9 mlrd. įrenginių. Tai yra prabėgus vos ketveriems metams daiktų, gebančių jungtis prie interneto, skaičius susilygins su prognozuojamu kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir planšetinių kompiuterių skaičiumi.
O vertinant realijas galima tikėtis net dviejų tipų daiktų interneto: vieno su buitine technika, kuriai prieiga prie pasaulinio tinklo padeda geriau suprasti ir tenkinti jūsų poreikius, ir daiktų interneto, vadinamo išmaniuoju miestu, kai važiuodami namo gaunate informaciją apie situaciją keliuose, o šiukšlių konteineriai išvežami vos pripildyti.
