– Pradėsiu nuo pirmojo savo klausimo, ką jūs atsakote žmonėms, kurie baimInasi 5G ryšio?
– Tai priklauso nuo to, ar žmogus iš tiesų baiminasi, ar jis tiesiog yra pilnas įtarių sąmokslo teorijų. Tad su pastaraisiais geriausia yra apie ką nors pajuokauti. O jei žmonės iš tiesų bijo, tada reikia paaiškinti, kad 5G nėra kažkuo kardinaliai nauja technologija, ko mes nebūtume naudoję iki šiol. Ir jei yra kažkoks neaiškumas, kyla klausimų, tai reikia klausti, bandyti aiškintis, nes nėra ten nieko baisaus ar slapto – tos pačios radio dažnio komunikacijos, tiktai daug geresnės. Yra su jomis kai kurių problemų, bet tos, kurios siejamos su sveikata – tikrai ne pagrindinės.
– Jūs pasakėte vieną esminį dalyką, kad žmonės turėtų nebijoti klausti klausimų, kai jiems yra kažkas neaišku. Nes pastebiu, kad kartais žmonės gėdijasi nežinojimo. Tad turiu klausimą, kiek šiuo metu mes Lietuvoje jau turime 5G ryšio stotelių ir kokiuose miestuose?
– Šiuo metu Vilniuje, Pašilaičiuose, Fabijoniškėse, Šeškinėje ir Pilaitėje veikia bokštai su 5G ryšiu ir galima ten išbandyti, ar jūsų naujai įsigytas geras ir gražus telefonas palaiko 5G ryšį. Tų bokštų yra ir daugiau, tačiau neturiu tikslaus skaičiaus, kiek jų ir kur yra pastatyta. Dar svarbu pažymėti, kad 5G yra įvairių rūšių pagal radio dažnio technologiją. Dabartinės testuojamos 5G stotelės naudoją tą patį radio dažnį, kaip ir mobilūs telefonai ar Wi-Fi stotelės, kurios yra daugelio namuose. Žinoma, yra ir 5G vadinamoji antroji karta, kuri viekia nuo 24 iki 54 GHz ruože.
Kadangi jos veikimo atstumas yra daug mažesnis, tai tų antenų bus daug ir visur, galima sakyti, ant kiekvieno gatvės stulpo, tačiau tos mažosios stotelės padengs tik tokio dydžio atstumą, kaip nuo stulpo iki stulpo. Vis tik nemanau, kad mobiliojo ryšio operatoriai jas testuoja. Tam reikia visą dabartinę infrastruktūrą keisti. Juk negali ant dabar esančio bokšto tiesiog pakabinti prietaiso, nes kaip ir sakiau, tų mažųjų stotelių didelio dažnio veikimo nuotolis yra vos keli šimtai metrų – pakabinus ant didžiulio namo, jo papėdėje tas telefonas „nebetrauks“. Tad iki šios kartos – greitojo 5G – dar reikės palaukti.
– Kalbant apie 5G stoteles ir bokštus – kokios magentinio lauko ribos yra moksliškai laikomos saugiomis ir kokiais įrodymais tos normos yra grįstos?
– Tas „saugias ribas“ yra gana sunku įvardyti, nes nėra rasta jokių statistiškai patikimų įrodymų, kad radio dažnių komunikacijoje iš viso yra kažkas pavojingo. Iš esmės tame mobilių komunikacijų diapazone – nuo 10 MHz iki 6 GHz yra taikomos gana konservatyvios ribos – 20 vatų į kvadratinį metrą – tokia elektromagentinės spinduliuotės galia, kuri yra leidžiama ir yra laikoma nepavojinga. Jei pabandytume dabar praktiškai pasiiaiškinti, tai, pavyzdžiui, viduje naudojamoms antenoms, tokioms kaip Wi-Fi stotelės, leidžiama galia tiekti rinkoje yra 100 milivatų. Palyginimui jūsų arbatinukas yra 2000 vatų, arba koks skrudintuvas – 500 vatų. Tai tą 100 milivatų galią į kvadratinį metrą jūs patirsite, jei jūsų galva bus per 4,2 cm nuo Wi-Fi maršrutizatoriaus antenos. Tai jei jūs tą maršrutizatorių pasiimate į lovą, tai tada galbūt ir viršijate saugias normas. Tačiau tos saugios normos yra gerokai žemiau, nei bet kokie kiti efektai, kuriuos pavyksta aptikti aplinkoje. Tai, sakykime, jei stotelė stovi kažkur šalia televizoriaus, tai ji tikrai jums nieko blogo nepadarys.
– Tą kartą, kai 5G stotelės buvo įrenginėjamos Gedinimo pr. Vilniuje, buvo kalbama, kad reikia matuoti elektormagentinį lauką ir, jei jis viršytų normas, reikia pranešti Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui. Ar tai turi būti daroma nuolat, ar reikia periodiškai tuos matavimus kartoti? Ar įrengus galima tik patikrinti, kad viskas gerai ir galime toliau įrenginėti kitas stoteles?
– Tai priklauso nuo prietaiso klasės. Nusipirkę naują Wi-Fi maršrutizatotių ir pasijungę jį nekviečiate kažkokios Nacionalinės visuomenės sveitakos centro laboratorijos su radio dažnio galios matavimo įranga, kad patvirtintų, jog jums yra saugu. Tuos 5G prietaisus sertifikuoja gamintojai, operatoriai, kurie naudoja tas korinio ryšio sistemas, jie taip pat turi atsakomybę, kad tie prietaisai būtų tinkamai įdiegti, jie patikrina, ar viskas veikia, tuo pačiu ir įsitikina, ar nespinduliuojamos didesnės galios, negu deklaruojama gamintojo ir to pakanka. Jei tas prietaisas sugenda, jis nustoja veikti, sudega kokia nors plokštė ir viskas. Tačiau nebūna taip, kad įrenginys, kaip koks išprotėjęs frankenšteinas, pradeda spinduliuoti žymiai didesnes galias, nei tokias, kokios buvo skirtos. O jei ir yra buvę, tai buvo retas „patologinis“ atvejis. Juk prietaisai yra projektuoti taupyti elektrą, viekti kuo efektyviau, o ne kad turėtų didžiulį spinduliuotės rezervą, kad galėtų išvirti kažkam smegenis, taip kaip sakoma „tabloidiniuose“ žurnaluose. Ten net techninės teorinės galimybės tam nėra.
– Jei gautume per daug tos mikrobangų spinduliuotės, kas mums galėtų pačiu blogiausiu atveju atsitikti?
– Yra keletas poveikių, kuriuos gyviems organizmams ši spinduliuotė gali padaryti. Didžioji jų dalis yra pastebima esant mažesniems dažniams. Viskas, ką gali padaryti mikrobangų diapazono spinduliuotė, tai šiek tiek pašildyti organizmo vidų, arba kuo didesnis dažnis ir kuo trumpesnė banga, tuo mažiau ji skverbiasi per visur. Labai didelio dažnio antrojo tipo 5G radio stotelės šildo jūsų odos paviršių, tuo tarpu iki 6GHz giliau po oda gali pakelti temperatūrą. Tačiau įsivaizduokimte, kaip arti stotelės reikia būti, kad temperatūra pakiltų vienu laipsniu, nes visi esame patyrę, ką reikšia, kai kūno temperatūra pakyla ne tik vienu, bet ir dviem ar trim laipsniais. Tai ten net iš tolo nepriartėja tos ryšio stotelės ir telefonai prie tokių galingumų, kad pastebimai ta temperatūra paliktų. Kalbant telefonu jis pats nebent įkaista, jei kalbame ilgai, pavyzdžiui, video skambučiu. Taip kad nuo to greičiau ranką nusideginsi, negu kad nuo radio dažnio spinduliuotės, kurią tas telefonas skleidžia.
O jei rimčiau kalbant apie šias technologijas, tai gali būti, kad yra kažkokių rizikų, kurių mes nežinome, bet tai ne priežastis drausti žmonėms naudoti technologijas. Pagalvokime, pavyzdžiui, kiek gyvybių išgelbėja tai, kad žmogus gali išsikviesti greitąją pagalbą, turėdamas bevielį ryšį visada ir visur su savimi. Jei man reikėtų rinktis riziką, kalbant apie daugelį metų nepatvirtintą ryšį tarp kalbėjimo mobiliuoju telefonu ir smegenų vėžio ar galimybės išsikviesti greitąją pagalbą, kai pajutus skausmą krūtinės srityje ir susmukus troleibuso stotelėje, tai aš įsijungsiu telefoną per vieną nanosekundę.
– Tai pasidariau išvadą, kad reikia bijoti labiau to, kas yra arti, o ne to, kas yra toli ir ko mes nežinome. Ir kad virdulio virtuvėje reikia bijoti labiau nei 5G?
– Tikrai taip. Virdulys gali gaisrą sukelti.
Visą laidą „Radikalus smalsumas. Smalsios“ žiūrėkite videosiužete:
