R. Skipitytė tirdama gyvūnų ir žmonių kaulus nustato juose esantį anglies, azoto ir sieros elementų izotopų santykį: „Kadangi mano doktorantūros tema yra ekologijos srityje, tai didesnį dėmesį skyriau žmogaus ir gyvūnų mitybiniams santykiams. Jei labai paprastai aiškinant, mano tyrimas gali parodyti kokią vietą skirtingų laikotarpių lietuviai užėmė mitybos piramidėje, lyginant su to meto žinduolių fauna. Netrukus ketinu tirti XVII-XIX amžiuje pajūryje gyvenusių lietuvių palaikus ir lyginti jų stabiliųjų izotopų santykius su to paties laikotarpio gyvūnų. Tačiau savo tolimesniuose tyrimuose tikiuosi tirti ir ankstesnių laikotarpių kaulus. Didžiausia problema, kad kuo senesnė kaulinė medžiaga, tuo mažiau informacijos iš jos galime išgauti dėl degradacijos procesų” – pasakojo mokslininkė.
Doktorantės teigimu, tyrimams reikalingą kaulinę medžiagą ji gauna iš skirtingų mokslinių įstaigų rinkinių. Ypatingai sunku parūpinti gyvūnų kaulų iš senesnių laikotarpių: „Dirbu su įvairių įstaigų saugomais žmonių ir gyvūnų kaulais, pati kasinėjimuose nedalyvauju. Žmonių palaikų gaunu datuojamų nuo IV-VI iki XVII-XVIII amžiaus. Kalbant apie gyvūnus - kol kas, gavau XVII-XVIII amžiaus pajūryje gyvenusių gyvūnų kaulų.“
R. Skipitytė sako, kad mėgindama išsiaiškinti, prieš šimtmečius gyvenusio žmogaus ar gyvūno mitybos įpročius, ji matuoja kolageno baltymo sudėtyje esančių anglies, sieros ir azoto elementų santykį.
„Kaulo sudėtyje yra baltymo, vadinamo kolagenu. Kolageną išskyrusi tam tikrų procedūrų metu, matuoju jame esančių elementų, anglies, azoto ir sieros izotopų santykius. Anglis parodo mitybos šaltinį. Azoto izotopų santykis nurodo kiek individas naudojo mėsinės kilmės maisto, o siera – kiek buvo vartojama jūrinės kilmės maisto. Šių elementų izotopai žmonių ir gyvūnų organizmuose atsiranda iš skirtingų maistinių šaltinių – kitaip tariant, esi tai, ką valgai.“
Tam kad galėtų nustatyti, kokią dalį praeities lietuvių racione sudarė augalinės ir gyvulinės kilmės maistas, Raminta Skipitytė turi naudoti atskaitos tašką – gyvūną, kuris gyveno tuo pačiu metu ir maitinosi tik vienos kilmės žaliava. Tam geriausiai tinka žolėdžiai, nes jų racionas tik augalinės kilmės.
„Gyvūnų kaulai iš skirtingų laikotarpių reikalingi tam, kad žinočiau, koks yra izotopų santykis gyvūno, kuris yra grynas žolėdis ir maitinosi tik augalinės kilmės maistu. Žinodama mano minėtų elementų izotopų santykį, pavyzdžiui, viduramžių stirnos kauluose, galiu lyginti su tuo metu gyvenusių žmonių mityba. Tuomet lyginu tos stirnos kauluose aptiktos anglies ir azoto izotopų santykį su to meto žmogaus kauluose aptiktos anglies ir azoto izotopų santykiu. Greičiausiai, tiriant stirnos kaulus aptiksiu žemesnį azoto izotopų santykį nei pas to meto žmogų ir tai man leis nustatyti, kokios kilmės maisto – gyvūninės ar augalinės – žmogus vartojo daugiau.“ – aiškino mokslininkė.
Doktorantės tyrimai taip pat gali padėti nustatyti skirtingų socialinių sluoksnių mitybos įpročius, nes dažniausiai istoriniai šaltiniai aprašo tik to meto turtinguosius ir nemini prastuomenės gyvenimo būdo.
„Mano tyrimai leidžia nustatyti ir mitybos skirtumą tarp skirtingų socialinių sluoksnių. Pavyzdžiui, jei kažkurio laikotarpio aukštuomenė vartojo daugiau mėsos, nei vargingieji, pastarųjų kaulinėje medžiagoje azoto izotopų santykis būtų daug žemesnis. Galima manyti, kad, pavyzdžiui, kokie XIX amžiaus baudžiauninkai turėjo suvartoti mažiau mėsos, nei to meto ponai. Tačiau kyla klausimas, kuo tie baudžiauninkai maitinosi šaltuoju metų laikotarpiu? Štai tokį teorinį ginčą padėtų išspręsti stabiliųjų izotopų tyrimai“ – sakė. R. Skipitytė.
Paklausta, ar istoriškai lietuviams priimtinas susilaikymas nuo mėsos, doktorantė kol kas vengė interpretuoti turimus duomenis ir pabrėžia, kad toks apibendrinimas būtų labai netikslus: „Apibendrinus visą mano tirtą lietuvių palaikų medžiagą iš skirtingų istorinių laikotarpių ir skirtingų socialinių sluoksnių, kol kas atrodo, kad lietuviai išlaiko aukso viduriuką – beveik tiek pat mėsėdžiai kiek ir „vegetarai“. Tačiau tai labai apibendrinti duomenys, jie atrodytų labai skirtingai jei nagrinėtume konkrečius laikotarpius ir atskiras bendruomenes.“
Mokslininkė taip pat pasakojo, kad tiriant šiuolaikinių žmonių mitybos įpročius stabiliuoju izotopų metodu, vegetarai, veganai ir mėsą valgantys žmonės užima atitinkamas vietas mitybos piramidėje.
„Stabiliųjų izotopų metodu esu tyrusi savo ir kitų žmonių plaukų mėginius. Vienas jų buvo vegetaras, tačiau vartojo pieno produktus, kitas iš pajūrio, kuris vartojo daug žuvies ir keli vyrai, kurie valgė daug mėsos. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad mėsą valgančių vyrų plaukuose azoto izotopų santykis buvo daug didesnis nei, pavyzdžiui, vegetaro. Gaila, tačiau imtyje nebuvo veganų, kurių plaukų izotopų santykis turėtų būti dar žemesnis nei vegetarų. Kitaip tariant, jei visus, kurių plaukų mėginiai buvo tirti, mėgintume sudėlioti į mitybos piramidę šalia plėšrūnų ir žolėdžių, tai azoto izotopų santykis vegetarą nustumtų mitybos piramidėje žemiau už tą, kuris reguliariai valgo mėsą.“
Izotopai – tai cheminių elementų atmainos su pakitusia branduolio sandara. Vieną to paties elemento izotopą nuo kito skiria neutronų skaičius branduolyje, lemiantis to izotopo atominę masę ir stabilumą. Kai kurių elementų izotopų branduoliai nestabilūs, todėl per tam tikrą laiką jie skyla ir yra vadinami radioaktyviaisiais. Kitų izotopų branduoliai yra stabilūs ir savaime neskyla – tokie izotopai vadinami stabiliaisiais. Stabiliųjų izotopų apstu mus supančioje aplinkoje ir maiste. Per ilgą laiką vartojant maistą, kurio cheminėje sudėtyje dominuoja konkretus kurio nors elemento stabiliųjų izotopų santykis, gyvūnų ir žmonių organizme paliekamas cheminis pėdsakas.
Lietuvoje stabiliųjų izotopų tyrimai atliekami vienintelėje reikiamą įrangą turinčioje laboratorijoje, Fizinių ir technologijos mokslų centre.
