Mokslininkai apžiūrinėja kiekvieną mirusio kūno centimetrą. Pro jų akis nepraslysta net keli sulipę plaukeliai ant poros šimtų metų senumo vyro palaikų krūtinės.
Antropologai turi galimybę išanalizuoti sudarkytų mumijų vidaus organus, nes jie lengvai prieinami. Šie palaikai buvo tiek suirę, kad rentgenologiniai tyrimai būtų beprasmiai.
„Plaučiai gali papasakoti labai daug apie velionio sveikatą ir mirties priežastis. Žarnyno likučiuose būna endoparazitų – tai pasako labai daug apie to laikmečio ligas ir higieną. Man teko dirbti su vyro palaikais, kurie taip pat natūraliai mumifikavosi. Jo žarnyne palinologai aptiko vaistažolių žiedadulkių. Iš to galima spręsti, kad iki mirties jis gydėsi žoliniais preparatais.“ – pasakojo dr. Dario Piombino – Mascali.
Vos pradėję palaikų analizavimą mokslininkai vieningai nusprendžia, kad jie turės garbės tirti turtingųjų Vilniečių mumijas. Pasirodo, būdami gyvi, daugelis jų kentėjo nuo nutukimo. Anuomet tokios problemos kamuodavo tik aukštesniems visuomenės sluoksniams priklausiusius gyventojus.
Žvelgdamas į vaikų mumijas ir jų likučius prof. Rimantas Jankauskas atsidūsta – „Mažieji cherubinai, ką su jumis darysim?“. Po pirminių apžiūrių aiškėja detalės, kad vaikų amžius retai perkopė 2-3 metus. Sprendžiant pagal vieno kūno patologija, jam trūko saulės šviesos. Dėl vitamino D stygiaus išsivystė rachitas. Tačiau daugelis mažų kūnelių sudarkyti ir daugiau informacijos neatskleidžia.
Valant ir aprašant mirusiųjų kūnus mokslininkai randa įkapių, kurių nepastebėjo kapų plėšikai. Viena mumija tebedėvi žiedą, kita papuošta škaplieriumi.
Archeologijos doktorantė kiek suraukia antakius, pasilenkia arčiau palaikų ir pirštu baksteli šventą medalikėlį. Gali būti, įkapė skirta užtikrinti mirusiojo ramybę anapily, o gyvąjį saugojo nuo nelaimių.
„Neįtikėtina! Juk dabar laidojamiems kūnams kojas liepia atrišti, o čia užrištom...“ – stebisi vienas medicinos fakulteto dėstytojas iš profesinio smalsumo užsukęs apsidairyti.
Dr.Dario Piombino-Mascali jau žino kaip paaiškinti neįprastą paprotį –„ Anuomet buvo tikima, kad užrištos mirusiojo kojos neleis sieliai sugrįžti naktį ir velionio paversti gyvuoju numirėliu. Tokia tradicija kilusi iš Vengrijos.“
Iš septyniolikos lavonmaišiuose saugomų kūnų rentgenologiniams tyrimams atrenkami tik septyni, mažiausiai pažeisti nuo palaidojimo dienos. Vienas įdomiausių kūnų – galimai nėščia moteris, kuri bus tiriama iš karto po garsiosios dievo Amono dainininkės iš senovės Egipto.
Liepos keturioliktos dienos pabaigoje tyrinėtojų komanda atsikvepia su palengvėjimu. Į plastikinius maišelius supakuota nesuvokiama galybė mėginių ir atlikti išsamūs aprašymai.
Žvelgdamas į plastikinių maišelių su mėginiais kalną dr. Dario Piombino-Mascali džiūgauja – „Tiek medžiagos užtektų ištisiems tomams parašyti!”.
