Žmogus gamtoje
Tai, kad esame ES nariai, rodo ir požiūris į gamtos rezervatus. Apsaugos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktorius Laimutis Budrys, pristatęs, kaip įgyvendinamas „Tinklo „Natūra 2000“ teritorijų steigimas Lietuvoje“, sako, kad įstojus į ES daugeliu atžvilgių keičiamas požiūris, leidžiant truputį daugiau veiklos žmogui. Sovietmečiu buvo manoma, kad žmogaus nereikia leisti į draustinį. Bet negalima gamtos palikti be natūralios žmogaus veiklos. Šimtus metų ganomose ir šienaujamose pievose perėjo maži paukšteliai. O užleidus jas viksvomis ir krūmokšniais, mažuosius paukštelius išstumia kiti, prie didesnių augalų geriau prisitaikę, taigi kai kurie paukščiai nyksta.
Dabar svarstoma, kaip vietos ūkininkus piniginėmis išmokomis skatinti šienauti pievas ar užsiimti kita ūkine veikla nekenkiant paukščiams. Bandoma atgaivinti būtiną žmogaus veiklą rezervate.
Paukščių rojus
Rezervatas – tai vieta, kurioje globojamos ir tiriamos augalų bei gyvūnų rūšys. Žuvintas – paukščių karalija. Pavasarį čia būna apie 5 000 įvairių paukščių lizdų, o rudenį susirenka apie 20 000 paukščių. Rezervate auga daug retų augalų. Tai didžiulė teritorija Alytaus ir Marijampolės rajonuose.
Žuvinto simbolis – grakšti, ilgakasė lietuvaitė, aukštai iškėlusi gulbę. Praėjusiame šimtmetyje mūsų krašte gulbės buvo visiškai išnaikintos. Ir tik 1937 m. viena gulbių pora apsigyveno Žuvinto ežere ir susilaukė gulbiukų. Vietos gyventojų prižiūrimos gulbės išplito ir po greta esančius vandens telkinius. Taip susiformavo lietuviška gulbių populiacija.
Žmogaus ūkinė veikla čia uždrausta. Rezervato plotas 54,2 kv. km iš jų 10,3 kv. km užima Žuvinto ežeras.
Šio ežere paukščiai viliojo tyrinėtojus jau 19 amžiuje. Žuvinto biosferos rezervate iš viso nuo 1980 m. stebėtos net 227 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 rūšys čia perėjo ar peri. Ežero rezervate migracijos metu apsistoja įspūdingi varnėnų, šiaurinių žąsų, Lietuvoje saugomų pilkųjų žąsų ir gervių pulkai. Čia peri ir kiti saugomi paukščiai: didysis baublys, tetervinas, didžioji kuolinga, meldinė nendrinukė, juodasis gandras ir kt.
Unikalumas
Žuvinto rezervate yra rasta 108 samanų, 105 dumblių, 107 grybų ir daugiau nei 600 rūšių aukštesniųjų augalų. Tokia didelė augalų įvairovė yra galima dėl didelės biotopų įvairovės.
Čia užfiksuota apie 2000 vabzdžių, 5 roplių ir 10 varliagyvių rūšių. Rezervate aptikta virš 40 rūšių žinduolių. Tai – vilkai, briedžiai, šernai, lapės, kanadinės audinės, bebrai, smulkūs graužikai. Ežere gyvena ir Lietuvoje saugomos ūdros. Gyvenvietėse yra šikšnosparnių kolonijų, o ežere veisiasi 22 žuvų rūšys – lydekos, karšiai, lynai, vijūnai ir kitos.
Stebėtojai
Reguliariai stebėti Žuvintą pradėjo profesorius Tadas Ivanauskas 1920 m. Jo rūpesčiu čia nuo 1937 m. nustatytas gamtos apsaugos režimas. Norint stebėti rezervato teritoriją pro žiūronus, reikia nuvykti į rezervato administracijos pastatą. Eiti į rezervato teritoriją be leidimo draudžiama.
Šis biosferos rezervatas užima labai pelkingos lygumos duburį ir ežerą su jį supančiais raistų ir plynių masyvais. Šiaurinės ir vakarinės Žuvinto rezervato ribos eina melioracijos kanalais, kurie skiria nusausintas ir saugomas pelkyno vietas. Čia yra aktyviųjų aukštapelkių, tarpinių pelkių, žemapelkių, aukštapelkių pušynų, šlapiųjų juodalksnynų ir eutrofinis (palankių sąlygų gyvūnams) Žuvinto ežeras.
Kadaise greta esantis Amalvo draustinis nukentėjo nuo melioracijos, todėl aptinkame ir degradavusių aukštapelkių, nusausintų ir užaugusių krūmais didelių žemapelkių. Neapgalvotas gamtos tvarkymas sutrikdo jos gyvavimo dėsnius. Šiemet birželio mėnesį aplinkos ministro įsakymu patvirtinti nauji gamtinių buveinių apsaugos teritorijų atrankos kriterijai.
Nugali stipriausieji
Rezervato direktorius A. Pranaitis, paprašytas konkrečiau papasakoti apie populiacijų kaitą, pateikė keletą pavyzdžių. Šiame regione žmogaus užveistos kanadinės audinės pridaro daug žalos. Kasmet kirų bandymai įsikurti Žuvinte baigdavosi nesėkmingai. Kad ne audinės, tai nendrinės lingės, kurių irgi grėsmingai daugėja, išplėšdavo lizdus. Visą dešimtmetį Žuvinto ežere nespėjo išsiristi nė vienas kiro jauniklis.
Rudagalviai kirai yra tik vienas pavyzdys – toks likimas laukia ir kitų vandens paukščių. Šmirinėdamos paežerės žolynuose, audinės išdrasko ir daugybę ančių lizdų. Nuo audinių Žuvinte žūva apie trečdalį stebimų nendrinių, pievinių lingių vadų. Dabar kanadinės audinės gaudomos jau daugelyje Europos šalių, tarp jų ir kaimyninių Baltijos valstybių saugomose teritorijose. Akivaizdu, kad visiškai išnaikinti kanadinių audinių žemyno dalyje beveik neįmanoma. Šie žvėreliai upėmis, ežerų pakrantėmis gali nukeliauti dešimtis kilometrų, per kelerius metus iš naujo apgyvendami teritorijas, kuriose prieš tai buvo išnaikinti. Todėl audinių plitimo reguliavimas yra ilgas procesas. Jų negalima gaudyti įprastais spąstais, pavojingais kitiems žvėreliams.
Aplankius Žuvinto rezervatą smagu pabuvoti ir kituose didžiuosiuose Dzūkijos ežeruose. Praleidęs prie jų nors dienelę, gali ne tik patenkinti žingeidumą, bet ir pamaloninti akį, uoslę, atgaivinti sielą.
