Supernovą, pavadintą 2023IXF, praėjusį penktadienį, gegužės 19 dieną, pirmasis užfiksavo japonų astronomas Koich Itagaki.
Netrukus supernovą užfiksavo ir astrofotografijos entuziastas Artūras Medvedevas iš Kauno. Įspūdingais kadrais, užfiksuotais 25 cm skersmens „Niutono“ teleskopu, Artūras pasidalijo su Delfi skaitytojais.
Anot jo, ši supernova – itin „šviežias“ įvykis, todėl sukėlė didelį astronomų susidomėjimą.
„Įvyko milžiniškas sprogimas. Supernova 2023IXF M101 galaktikoje. Labai stengtis nereikėjo, supernova itin ryški. Net 2 sekundžių ekspozicijos kadruose supernova švietė ryškiai ir buvo akivaizdi“, – rašė astrofotografijos entuziastas Artūras Medvedevas, bendruomenės „SkyChasersLT“ narys.
Mesje 101 galaktika nuo Žemės yra nutolusi 21 mln. šviesmečių, tai reiškia, kad žvaigždės sprogimas įvyko prieš 21 mln. metų ir šio įvykio šviesa Žemę pasiekė tik dabar.
Kaip apie supernovą 2023IXF portalui Delfi papasakojo VU Fizikos fakulteto docentas, dr. Kastytis Zubovas, ji yra artimiausia Žemei supernova per pastaruosius bent dešimt metų ir todėl yra santykinai ryški.
„Nors supernova 2023IXF plika akimi nematoma, bet nedidelio teleskopo turėtų pakakti. Ji įvyko galaktikoje M101 (arba Suktuko), kuri matoma Didžiųjų Grįžulo ratų (lot. Ursa Major, liet. Didžiojo Lokio) žvaigždyne, truputį į viršų nuo rankenos galo. Tai yra II tipo supernova, įvykusi sprogus masyviai žvaigždei, baigusiai gyvenimą. Skaičiuojama, kad žvaigždė turėjo būti bent aštuonis kartus masyvesnė už Saulę. Supernovos, pasiekusios didžiausią šviesį (tai nutinka per savaitę-kitą nuo sprogimo pradžios) ima blėsti, bet dar kelis mėnesius būna matomos neblogai, išsiskiria iš galaktinės aplinkos“, – aiškino dr. K. Zubovas.
Pasak astrofiziko dr. K. Zubovo, tokia supernova, kaip 2023IXF įvyksta, kai masyvi žvaigždė, vykdydama termobranduolines reakcijas, gyvenimo pabaigoje centre ima gaminti geležį. Tolesnės (dar sunkesnius elementus) gaminančios reakcijos nebesuteikia energijos, kuri visą gyvenimą palaikė žvaigždę nuo susitraukimo dėl gravitacijos. Gravitacijai staiga niekas efektyviai nesipriešina ir žvaigždės centrinė dalis staigiai (per sekundes) susitraukia į neutroninę žvaigždę arba juodąją skylę. Traukiantis išlaisvinama labai daug energijos, kuri sudrasko išorinius žvaigždės sluoksnius ir išmeta juos >10000 km/s greičiu į šalis.
Supernovą (prieš sprogimą ir po) įamžino ir JAV gyvenantis astrofotografas Andrew McCarthy. Tviteryje jis paaiškino: „Pažvelkite į šios galaktikos viršutinę dalį – vaizdelyje pamatysite žvaigždę, kuri mirksi. Tai supernova M101 galaktikoje!“
Pakutinį kartą Mesje 101 galaktikoje supernova buvo užfiksuota tik 2011-aisiais. Tąsyk ją pirmasis įamžino astronomas Andy Howellas iš Kalifornijos universiteto.
Remiantis Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijos docento dr. Jokūbo Sūdžiaus paaiškinimu, publikuojamu Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, supernova – tai tam tikro tipo staigiai sprogusi ir po sprogimo ryškiai (per kelias dienas) sužibusi žvaigždė.
Žybsnio maksimume supernovos šviesis daugiau kaip milijardą kartų viršija Saulės šviesį, jos spindesys gali pranokti visos galaktikos, kurioje ji sužibo, spindesį, todėl supernovos pastebimos ne tik Paukščių Tako galaktikoje, bet ir kitose tolimose galaktikose.
Sprogimas didesnę žvaigždės dalį ar net visą žvaigždę sudrasko, žvaigždės likučiai labai dideliu greičiu (iki 30 000 km/s) išsviedžiami į tarpžvaigždinę erdvę.
Kaip rašoma Britanijos astronomų draugijos svetainėje britastro.org, supernova 2023 IXF – tai masyvios, energijos netekusios žvaigždės gyvavimo pabaiga ir šį etapą lydintis termobranduolinis sprogimas. Priklausomai nuo žvaigždės dydžio, supernovos įvykio metu kolapsuojanti žvaigžtė gali virsti neutronine žvaigžde arba juodąja skyle.
Nors šis žvaigždės sprogimas yra sąlyginai arti Žemės, nei mums, nei mūsų Saulės sistemai ar net visai Paukščių tako galaktikai toks sprogimas jokios įtakos nepadarys. Anot astronomų iš earthsky.org, tam, kad sprogusi žvaigždė paveiktų Žemę, ji turi būti nutolusi mažiausiai 50 šviesmečių nuo mūsų.
