Mokslininkai teigia, kad dujų burbuliukų, įstrigusių senovinėje bazalto uolienoje, kuri susiformavo iš senovinio lavos srauto Vakarų Australijoje, analizė parodė, kad tuometinė planeta turėjo kur kas plonesnę atmosferą, o oro slėgis joje būdavo perpus mažesnis negu dabar, skelbia Reuters.com.
Šis atradimas prieštarauja ilgą laiką tvyrojusiai nuomonei, kad Žemės atmosfera tuomet būdavo storesnė ir taip kompensuodavo blankesnę Saulę, kuri šviesdavo 15 proc. blausiau. Su laiku Saulė pradėjo šviesti skaisčiau, nes tai buvo dalis natūralios žvaigždės evoliucijos.
Žemė susiformavo maždaug prieš 4,5 mlrd. metų. Prieš 2,7 mlrd. metų mūsų planeta vis dar smarkiai skyrėsi nuo tos, kurią turime dabar.
Be blausesnės Saulės, Žemės ore trūkdavo deguonies, Mėnulis būdavo arčiau Žemės, taigi joje vykdavo stipresni potvyniai, mūsų planeta sukdavosi greičiau, taigi dienos būdavo trumpesnės, o vienintelės gyvybės formos anuomet buvo vienaląsčiai mikrobai, sakė studijos vadovas Sanjoy Somas, Sietle įsikūrusios ne pelno siekiančios organizacijos „Blue Marble Space“, kuri daugiausia dėmesio skiria kosmoso tyrinėjimams, švietimui ir visuomenės informavimui, direktorius.
Šie atradimai demonstruoja, kad „gyvybė gali tarpti ir tokioje planetinėje aplinkoje, kuri yra visiškai skirtinga nuo šiuolaikinės Žemės“, teigė S. Somas, kuris ties šia studija dirbo Vašingtono universitete, o dabar dirba NASA Ameso tyrimų centre Kalifornijoje.
„Kad gyvybė išgyventų ir klestėtų, jai nereikia tokių sąlygų, kaip šiuolaikinėje Žemėje. Tai svarbu žinoti, kai ieškome gyvenamosios aplinkos kitose planetose“, - pridūrė S. Somas.
Mokslininkai naudojo įmantrias skenavimo technologijas, kurios padėjo išanalizuoti burbuliukų dydį ir pasiskirstymą senovinėse lavos uolienose, aptiktose palei Australijos Beasley upės krantus.
Lavos srautas greitai vėsta nuo viršaus ir apačios, o apačioje įstrigę burbuliukai yra mažesni už tuos, kurie yra viršuje. Šie burbuliukų dydžio skirtumai suteikė duomenų apie atmosferos slėgį, kuris veikė ištirpusią uolieną, kol ji vėso, sakė mokslininkai.
Tyrimų rezultatai rodo, kad Žemės atmosferoje būdavo daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
„Ši studija nesuteikia tiesioginių duomenų apie oro sudėtį, - teigė S. Somas. – Nepaisant to, kadangi didžiąją dalį oro slėgio sudaro azotas, o šiltnamio dujų reikėjo tam, kad jos kompensuotų blausią Saulę, metanas – galingos šiltnamio dujos – veikiausiai buvo svarbi sudėtinė atmosferos dalis, kaip ir vandens garai - dar vienos galingos šiltnamio dujos“.
Tyrimas buvo paskelbtas žurnale „Nature Geoscience“.
