Bet tokie tyrimų rezultatai nebuvo naujovė. Net septyni ankstesni tyrimai jau buvo parodę, kad vitaminai didina vėžio ir širdies ligų riziką bei trumpina gyvenimus. Nors bent jau JAV 2012 metais daugiau nei pusė amerikiečių vitaminus vartojo. Ir vargu, ar kas susimąstė, jog žavėjimasis vitaminais yra vieno žmogaus nuopelnas. Žmogaus, kuris buvo toks įžvalgus, jog nusipelnė Nobelio premijos. Ir toks neteisus, kad galbūt vertas didžiausio pastarųjų laikų mulkintojo titulo.
Kelias į mokslo pasaulio viršūnę
1931 metais Linusas Paulingas leidinyje „Journal of the American Chemical Society“ publikavo straipsnį „The Nature of the Chemical Bond“ („Cheminio ryšio prigimtis“). Iki šios publikacijos chemikai žinojo tik du cheminių ryšių tipus: joninius, kuomet vienas atomas atiduoda elektroną kitam ir kovalentinius, kuomet atomai dalijasi elektronais. L. Paulingas tikino, kad iš tiesų viskas nėra paprasta – elektronų mainai iš tiesų yra kažkur tarp joninės ir kovalentinės jungties. Jo idėjos sukėlė tikrą chemijos revoliuciją ir apjungė chemiją su kvantine fiziką. O jo suvokimas buvo toks naujoviškas, kad žurnalo redaktoriams gavus rankraštį buvo sunku rasti pakankamai kvalifikuotų recenzentų. Kai Albertas Einsteinas buvo paklaustas ką mano apie L. Paulingo darbą, jis truktelėjo pečiais. „Man jis buvo per daug sudėtingas“, - sakė turbūt žinomiausias XX a. fizikas.
Už vieną vienintelį mokslinį darbą L. Paulingas buvo apdovanotas Langmuiro prizu kaip išskirtinai nusipelnęs jaunas JAV chemikas, tapo jauniausiu žmogumi, išrinktu į JAV Nacionalinę mokslų akademiją, tapo pilnaverčiu Kalifornijos technologijų instituto profesoriumi ir buvo apdovanotas Nobelio premija. Publikavimo metu jam buvo 30 metų.
1949 metais L. Paulingas žurnale „Science“ publikavo straipsnį „Sickle Cell Anemia, a Molecular Disease“ („Pjautuvinių ląstelių anemija – molekulinė liga“). Tuomet mokslininkai jau žinojo, kad hemoglobinas (kraujo baltymas, transportuojantis deguonį) žmonių, sergančių pjautuvine anemija venose kristalizuojasi ir sukelia sąnarių skausmus, kraujo krešėjimą bei mirtį. Tačiau nebuvo aišku dėl ko. L. Paulingas buvo pirmasis, parodęs, kad sergant pjautuvine anemija hemoglobino elektrinis krūvis būna šiek tiek kitoks – nuo šios savybės labai stipriai priklausė tai, kaip hemoglobinas sąveikauja su deguonimi. Ir šis atradimas pagimdė visiškai naują mokslo sritį – molekulinę biologiją.
1951 metais L. Paulingas publikavo straipsnį žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“ publikavo dar vieną straipsnį, pavadintą „The Structure of Proteins“ („Baltymų struktūra“). Mokslininkai žinojo, kad baltymai yra sudaryti iš amino rūgščių. L. Paulingas pasiūlė idėją, kad baltymai turi antrinę struktūrą, priklausančią nuo to, kaip jie susiveja. Vieną iš esminių antrinės struktūros elementų jis pavadino alfa spirale (angl. alpha helix) - vėliau šį pavadinimą, aiškindami DNR struktūrą, pasiskolino kiti Nobelio premijos laureatai – Jamesas Watsonas ir Francisas Crickas.
1961 metais L. Paulingas rinko San Diego zoologijos sodo gorilų, šimpanzių ir kitų beždžionių kraują. Jis norėjo patikrinti, ar hemoglobino mutacijas galima naudoti kaip evoliucijos laikrodį. Jis pademonstravo, kad žmonės nuo gorilų atsiskyrė maždaug prieš 11 mln. metų – kur kas anksčiau nei manyta iki tol Jo kolega vėliau pastebėjo: „Vienu veiksmu jis apjungė paleontologijos, evoliucinės biologijos ir molekulinės biologijos mokslus“.
Genialiojo mokslininko pasiekimai vien mokslu neapsiribojo. Nuo 1951 metų (visus vėlesnius 40 metų) jis buvo vienas žinomiausių pasaulyje taikos aktyvistų. L. Paulingas prieštaravo JAV gyvenančių japonų internavimui Antrojo pasaulinio karo metais, atmetė Roberto Oppenheimerio pasiūlymą prisijungti prie Manheteno projekto, prieštaravo atominio ginklo gamybai, viešai ginčijosi su tokiais atominių ginklų šalininkais kaip Edwardas Telleris, privertė JAV vyriausybę pripažinti, kad atominiai sprogimai gali pakenkti žmonių genams, sukvietė kitus Nobelio premijos laureatus priešintis Vietnamo karui ir parašė bestselerį „No More War!“. L. Paulingo pastangas vainikavo sutartis uždrausti atominių ginklų bandymus. 1962 jis gavo dar vieną – taikos Nobelio premiją ir tapo pirmuoju asmenimi, kuris gavo dvi Nobelio premijas be premijos dalybų.
Be narystės Nacionalinėje mokslų akademijoje, dviejų Nobelio premijų, Nacionalinio mokslo medalio ir medalio už nuopelnus (teikiamo JAV prezidento), L. Paulingas tapo Kembridžo universiteto, Londono universiteto ir Paryžiaus universiteto garbės laipsnius. 1961 metais jis pasirodė ant žurnalo „Time“ „Metų žmogaus“ leidimo viršelio ir buvo pavadintas vienu didžiausiu visų laikų mokslininku.
O tuomet visas vargas, sunkus darbas ir genialus mąstymas, dėl kurių Linusas Paulingas tapo mokslo pasaulio legenda, išnyko tarsi dūmas. Kolegos teigimu, jo „kritimas buvo didingas kaip klasikinėje tragedijoje“.
