Pavyzdžiui, vienas toks modelis aiškina, jog Visatos plėtimasis greitėja todėl, kad dideliais atstumais gravitacinė sąveika silpsta ne atvirkščiai proporcingai atstumo kvadratui, bet sparčiau. Papildomas gravitacijos silpimas aiškinamas papildomais matmenimis, į kuriuos gravitacinė sąveika „nuteka“, todėl mums įprastoje erdvėje jos lieka mažiau.
Viena šio modelio prognozė yra tokia, kad gravitacinės bangos dideliais atstumais irgi susilpnėja labiau, nei prognozuoja papildomų matmenų neturinti bendroji reliatyvumo teorija. Dabar ši prognozė patikrinta, remiantis pernai atrasto dviejų neutroninių žvaigždžių susiliejimo duomenimis. Neutroninės žvaigždės susijungdamos išspinduliavo ir gravitacines, ir elektromagnetines bangas, taigi nustatyti atstumą iki jų galima ir iš gravitacinių bangų duomenų, ir iš elektromagnetinio signalo.
Išanalizavus duomenis nustatyta, kad abu įvertinimai sutampa beveik idealiai. Tai reiškia, kad jei gravitacija ir „nuteka“ į papildomas dimensijas, tai gali vykti tik masteliais, didesniais už atstumą iki gravitacinių bangų šaltinio, arba 40 megaparsekų (įvertinus statistines paklaidas, minimalus nutekėjimo atstumas gali sumažėti iki 20 megaparsekų, bet ne daugiau).
Taip pat šis rezultatas leidžia teigti, kad gravitonas – jei ši hipotetinė gravitaciją pernešanti elementarioji dalelė ir egzistuoja – išlieka stabilus bent 450 milijonų metų; trumpesnis skilimo laikas irgi pastebimai pakeistų gravitacinių bangų signalą.
Abu rezultatai galėtų būti patikslinti ir ribos dar padidintos, aptikus gravitacinių bangų signalą iš tolimesnio neutroninių žvaigždžių susiliejimo įvykio.
Tyrimo rezultatai arXiv.