Ribotų išteklių teorijos šalininkai akcentuoja, kad mūsų ištekliai yra baigtiniai, todėl žmonių skaičius natūraliai „susikontroliuos“, pavyzdžiui, masinėmis mirtimis ar stipriai mažėjančiu gimstamumu, kad būtų pasiekta tvariai egzistuojanti populiacija. Tačiau kol kas progresas žemės ūkyje ir naujos technologijos suteikia galimybių išmaitinti 10 mlrd. žmonių, tad globalinių tragedijų pavyksta išvengti.
Vis dėlto, vis sparčiau naudojant ribotus išteklius, o klimato krizei vis gilėjant, situacija gali bet kada pasikeisti. Tačiau kol kas pavyksta pasigaminti net daugiau maisto nei mums reikia. Tačiau pertekliuje gyvenantiems žmonėms stinga noro ir galimybių juo pasidalinti su tais, kurie patys negali tuo pasirūpinti.
Mokslininkai, žinodami, kad Žemės resursai yra baigtiniai, o žmonių kiekis sparčiai didėja, ėmė kelti klausimus, ką darysime pritrūkę išteklių? Arba jei mes susikursime absoliučią gerovę, kai viso pasaulio žmonėms sąlygos egzistuoti, maitintis ir daugintis bus idealios?
Būtent į šį klausimą XX amžiaus aštuntąjį dešimtmetį vienas elgsenos tyrinėtojas pabandė atsakyti – kas nutiktų visuomenei, jeigu būtų patenkinti visi jos poreikiai? Eksperimentas su pelėmis įspėjo apie gresiančią apokalipsę ir kanibalizmo protrūkius. Ar taip pat nutiktų ir žmonėms? Liūdniausiai pagarsėjęs eksperimentas pavadintas gana dramatiškai – „Visata 25“.
Tyrimas publikuotas „Proceedings of the Royal Society of Medicine“.