Batagajaus (Batagaikos) krateris arba meganuošliauža, turi apvalios formos skardį, kuris pirmą kartą palydovinėse nuotraukose buvo pastebėtas 1991 metais, kai Janos aukštumoje šiaurinėje Jakutijos dalyje sugriuvo viena šlaito atkarpa. Ši griūtis likusioje šlaito dalyje atidengė amžinojo įšalo sluoksnius, kuriems yra maždaug 650 000 metų – tai seniausias amžinasis įšalas Sibire ir antrasis pagal senumą visame pasaulyje.

Nauji tyrimai rodo, kad tirpstant amžinajam įšalui, Batagajaus meganuošliaužos skardis per metus atsitraukia apie 12 metrų. Sugriuvusi šlaito dalis, kuri yra susmukusi 55 m žemiau skardžio viršaus, taip pat sparčiai tirpsta ir grimzta gilyn.

Amžinasis įšalas Batagajaus krateryje. L. Vdovina, Yana Geological Service/NASA/google.maps nuotr.

Kaip rašoma moksliniame žurnale „Geomorphology“, arkties ir subarktinėje amžinojo įšalo žemėje vyksta spratus amžinojo įšalo tirpimo procesai ir tokių nuošliaužių regione atsiranda vis daugiau.

2014 metais šios meganuošliaužos plotis buvo 790 m. Tai reiškia, kad vos per 10 metų ji prasiplėtė 200 metrų.

Amžinasis įšalas Batagajaus krateryje. L. Vdovina, Yana Geological Service/NASA/google.maps nuotr.
Amžinasis įšalas Batagajaus krateryje. L. Vdovina, Yana Geological Service/NASA/google.maps nuotr.

Veriasi smegduobės

Mokslininkai pateikė naują teoriją, paaiškinančią, kaip Sibire plytinčiuose negyvenamuose amžinojo įšalo regionuose atsirado, atrodytų, atsitiktine tvarka išsibarsčiusių sprogimų kraterių.

Krateriai buvo aptikti dar 2012 metais. Tai yra aiškios formos daugiau nei 50 metrų gylio ir 20 metrų pločio įdubos, aplink kurias galima pamatyti didžiuliu spinduliu pasklidusių iš vidaus išsviestų uolienų.

Kaip teigiama keliose ataskaitose, kraterius suformavusius sprogimus buvo galima girdėti net ir už 100 kilometrų.

Smegduobė. Asociatyvi Shutterstock/Scanpix nuotr.

Remiantis neseniai mokslininkų pateikta teorija, tuos sprogimus galėjo sukelti karštos gamtinės dujus, besiskverbiančios iš požeminių telkinių.

Jų pateikti įrodymai paaiškina, kodėl kraterių pavyksta aptikti tiktai tam tikruose Sibiro regionuose.

Tai regionai, kuriuose, giliai po žeme plyti milžiniškos gamtinių dujų atsargos, teigė Oslo universiteto aplinkotyros ir geomokslų profesorius Helge Hellevangas.

„Kai dėl klimato kaitos arba atmosferos atšilimo tam tikri amžinojo įšalo sluoksniai susilpnėja, įvyksta štai tokie sprogimai, ir taip nutinka tiktai Sibire“, – nurodė jis.