Viskas prasidėjo prieš ketverius metus, kai Parko g. 55-ojo namo pirmininkė Zita Klingienė ir bendrijos nariai pajuto realią daugėjančių paukščių grėsmę. Kitapus gatvės esantis parkas žmones visuomet džiugino, laisvesnę minutėlę jie galėjo ten pailsėt nuo darbų, pasimėgaut gamtos kampeliu mieste ar pasikalbėt su pažįstamuoju.
Šią oazę aptikusios juodaplunksnės okupavo, įkūrė tikrą koloniją. Ilgainiui varnos visai suįžūlėjo. Jos knisdavosi gyventojų išmestose šiukšlėse, paaitrinusios ir taip jau nemalonų kvapą, ne vieną pilietį paskatinusios uždaryti butų langus bei privertusios laukti, kada bus pridergta ant jų palangės.
Z.Klingienės teigimu, aukščiausią savivalės tašką varnos pasiekė tuomet, kai aptiko balkone paliktą zylutėms maistą ir visą jį nudaigojo. Kieme išdžiaustyti skalbiniai būdavo plėšomi, ištepami. Net vaikai nebenorėjo eiti į kiemą, vengdami plėšikų sparnuočių skriaudos.
Beje, varnos kenkia ne tik žmonėms. Per didelė šių paukščių populiacija alina medžius: nuo lizdų lūžta viršūnės, džiūsta šakos, galop vidutinio amžiaus medžiai nebegali augti, todėl parkas ima nykti.
Neįveikiamos sienos
Nuolatinė taršos baimė, nepatogumai karštą vasarą ne vienam sukėlė galvos skausmą ar net rimtesnių sveikatos sutrikimų. Juolab kad savo dieną paukščiai pradeda anksti rytą, o baigia vėlų vakarą, trukdydami pavargusiam nuo darbų miestiečiui pailsėti.
Ilgiau šitai tęstis negalėjo, todėl Parko gatvės 55-ojo namo bendrijos nariai pabandė varnų savivalei duoti atkirtį. Jie kreipėsi į miesto savivaldybės valdinininkus. Nors namo bendrijos pirmininke Z.Klingiene bendrijos nariai pasitiki, už ilgametį vadovavimą bei gerus norus palaiko, tačiau iš jos pareiškimo Savivaldybei iš pradžių teišėjo šnipštas.
Tuokart biurokratija, rodės, yra nepajudinama, o atsakymai iš savivaldybės komunalinio ūkio dėl triukšmadarių ir plėšikių varnų buvo trumpi – sutvarkysim. Pažadėta nupirkti ir pastatyti specialų prietaisą varnoms baidyti.
Pastangos išsigelbėti
Žmonės, laukdami juodaplunksnių teroro pabaigos, griebėsi ir savų kovos metodų – skambino į televizijos laidą „TV pagalba“, tačiau tyla dvelkė ir iš ten. Pernai iš miško į parką trumpam persikėlė būrelis medžiotojų ir varnas šaudė. Ši akcija gal ir padėjo, tačiau savivaldybės iždas ilgalaikiams planams lėšų neturėjo. Nepagelbėjo ir išspausdintas straipsnis viename iš laikraščių.
Tad neapsikentę Parko gatvės 55 namo gyventojai kovo mėnesį nutarė vėl išbandyti laimę ir, surinkę 45 parašus, apie savo padėtį papasakojo savivaldybės tarybos Ūkio komiteto pirmininko pavaduotojui Pertui Narkevičiui.
Lauktieji darbai
Prašymas išpildytas greičiau nei per penkis mėnesius – taip nutraukta ketverius metus trukusi nelaimių virtinė. P.Narkevičius ėmė vykdyti užsibrėžtą tikslą, kreipėsi į reikiamus žmones, tačiau šis entuziazmas irgi pareikalavo laiko.
Savivaldybės administracijoje jis buvo paprašytas palaukti vos savaitę. Vėl paaiškėjo, jog varnų tramdymui nėra pinigų. Kažkur prapuolė ir leidimas. Tik pasikalbėjus su aplinkosaugininkų vadovu Valdemaru Jakštu, buvo leista imtis veiklos.
Tačiau prasidėję lietūs kovos pradžią nukėlė ateičiai, o gamtos apsaugos darbuotojai priminė, jog nuo kovo 1 dienos iki liepos 1 dienos varnų liesti nevalia – tuomet jos peri jauniklius.
Tarybos narys P.Narkevičius šiandien su šypsena prisimena nueitą kovos su varnomis kelią. „Jei atsiranda problema, visada rasi ir sprendimo būdą“, – sako jis. Paskelbtame konkurse darbams atlikti išrinkta įmonė „Panevėžio keliai“ nedelsiant ėmėsi likviduoti įkyrių sparnuočių lizdus, sutvarkė parke esantį beržynėlį ir šalia Parko gatvės 55¬-ojo namo augančius medžius. Dabar žmonės žalumoje vėl regi raminantį grožį.
Z.Klingienė ir namo bendruomenė irgi gali ramiau atsipūsti. Varnos nebetrukdo ilsėtis ir netemdo vasariškos nuotaikos. Į Savivaldybę atėjus naujai valdančiajai daugumai, ūkio klausimai sprendžiami operatyviau.
