– Ką veikia ir kas vyksta už uždarų durų šiame muziejuje ir ką ten veikia mokslininkai?
– Londono gamtos istorijos muziejuje saugoma ir eksponuojama apie 80 mln. įvairių objektų. Ir tik maža dalis matoma muziejaus lankytojams. Kita dalis objektų saugoma specialiose patalpose, kuriose palaikomos specifinės temperatūros ir drėgmės sąlygos, taip pat dedami ir nuodai kenkėjams, kad objektai būtų apsaugoti ir nebūtų suvalgyti, pavyzdžiui, kailiavabalių lervų, kurios dažnai sunaikina gyvūnų kailius arba vabzdžius kolekcijose.
Į tas patalpas lankytojai be specialių leidimų patekti negali. Žinoma, lankytojai muziejuje gali pamatyti visko: meteoritų, brangakmenių, uolienų, fosilijų, dinozaurų, galima susipažinti su mokslinėmis iliustracijomis ir jų svarba, pasigrožėti meno kūriniais ir net galima pajusti „žemės drebėjimą“ po kojomis. Įdomūs yra ne tik eksponatai, bet ir pats muziejaus pastatas įspūdingas jau vien dėl savo architektūros.
Prie senosios muziejaus dalies yra pastatytas ir modernus Darvino centras, kuriame ir yra saugomos minėtos kolekcijos.
Ten dirbantys mokslininkai atlieka pačius įvairiausius tyrimus. Su vabzdžių kolekcijomis dirba mokslininkai-entomologai. Visi organizmai turi būti suskirstyti į smulkesnes grupes tam, kad juos būtų įmanoma tirti, nes jų yra labai daug.
Todėl mokslininkai nagrinėja tik savo pasirinktą grupę, pavyzdžiui, dirba su dvisparniais, drugiais, vabalais ar kitais vabzdžių būriais ar jų šeimomis. Mokslininkai aiškinasi, kiek rūšių yra toje grupėje, kokie yra giminystės ryšiai tarp tų rūšių, koks jų paplitimas, kaip tie tiriami organizmai gyvena, kaip sąveikauja su kitais organizmais, taip pat yra atliekami molekuliniai tyrimai, po kurių gautos DNR sekos leidžia lengviau identifikuoti įvairias rūšis.
Taigi, tyrimai yra labai įvairūs ir mokslininko entomologo darbas yra labai smagus ir be galo įdomus, suteikiantis pažinimo džiaugsmą ir sukeliantis pasigėrėjimą, pavyzdžiui, tyrinėjant įspūdingo grožio egzotinius drugelius.
– Panašu, kad Londono gamtos istorijos muziejus yra tikra svajonių darbo vieta mokslininkams. Papasakok, kaip tu ten atsidūrei ir ar sunku ten patekti ne kaip lankytojui, o kaip dirbančiam mokslininkui?
– Finansavimą ir galimybę nuvykti į šį didžiausią Europoje ir kolekcijomis turtingiausią muziejų suteikė „Synthesys“ projektas. Šio projekto dėka mokslininkai iš įvairių Europos šalių gali apsilankyti įvairiausiuose muziejuose ir dirbti su ten saugoma moksline medžiaga. Gauti finansavimą į būtent Londono gamtos istorijos muziejų nėra lengva, nes į jį patekti nori labai daug mokslininkų. Kai teikiau paraišką, dalyvavo 161 dalyvis, o finansavimą gavo tik penktadalis.
– Kaip atrodė tavo darbo diena, kai ten dirbai?
– Kiekviena diena muziejuje turėjo būti suplanuota, kad spėčiau padaryti viską, ką norėjau. Pirmiausia reikėjo atsirinkti medžiagą. Dalis rūšių buvo nustatytos anksčiau, jos buvo sugrupuotos, sudėtos į reikiamus stalčiukus ir jas buvo paprasta susirasti ir apžiūrėti.
Tuo tarpu kitos rūšys buvo neatpažintos ir jas reikėjo susirasti tarp kitoms rūšims priklausančių ilgakojų uodų rūšių. Tada reikėjo visą informaciją susivesti į duomenų bazę, t. y. nurašyti informacija nuo etiketės. Vabzdžių kolekcijos yra kaip dokumentas apie rūšies egzistavimą konkrečioje vietoje, todėl prie vabzdžio visuomet yra prisegama etiketė. Joje parašyta sugavimo data, vieta ir sugavėjo pavardė. Tuomet reikia uždėti barkodą kiekvienam vabzdžiui, pagal kurį tas vabzdys yra surandamas muziejaus kolekcijoje. Kadangi tų vabzdžių ten yra milijonai, tie barkodai padeda lengviau juos surasti.
Vabzdžius taip pat reikėjo nufotografuoti, kad matytųsi vabzdžio spalva ir svarbios struktūros. Tuomet vabzdžius reikėjo išsipreparuoti. Dalis rūšį atpažinti leidžiančių struktūrų yra patino genitalijose.
Mums rūšis tai yra grupė individų, kurie poruojasi ir veda vaisingus palikuonis. Teigiama, kad skirtingos rūšys nesiporuoja, o jeigu taip nutinka, tai jų palikuonys dažniausiai būna nevaisingi. Veisimosi procesas vyksta, kai patino ir patelės genitalijų struktūros susijungdamos veikia tarsi rakto ir spynos principu, todėl skirtingų rūšių vabzdžių genitalijų struktūros labai skiriasi ir veikia kaip barjeras, neleidžiantis susiporuoti skirtingoms rūšims. Taigi, būtent iliustracijų, kurios parodytų skirtumus tarp rūšių labiausiai ir reikia. Pats preparavimas yra gana sudėtingas, nes tas struktūras reikia nupjauti, atskirti vienas nuo kitų, o jos yra kelių milimetrų dydžio, o kai kuriais atvejais net ir mažesnės.
Paskutinis darbo etapas yra preparatų fotografavimas. Tai daroma su specialia fotoaparatūra prijungta prie mikroskopo. Tuomet – iliustracijų parengimas publikacijoms ar kitiems darbams.
– Papasakojai apie uodus ir vabzdžius. Gal galėtum detaliau pasakyti, ką tiksliai ten tyrinėjai?
– Dirbu su gyvūnų, kurie vadinami dvisparniais, grupe. Dvisparniai – tai įvairios musės ir uodai, kurių Londono gamtos istorijos muziejus turi apie 2,5 milijono. Jei dar tiksliau, aš dirbu su vabzdžių gentimi, kurie vadinami antocha. Šis muziejus turi daugiau nei 40 antocha rūšių, kurių dalis yra neatpažinta, o dalis identifikuotų yra labai unikalios ir jokiuose kituose pasaulio muziejuose nerandamos. Kiekviena rūšis turi savo etaloną, vadinamą holotipu, tai yra individas, pagal kurį rūšis buvo aprašyta. Todėl labai svarbu turėti tas holotipo nuotraukas, kad kai jau dirbame gamtoje, galėtume surastą medžiagą palyginti su tipiniais egzemplioriais.
Taigi, genčiai antocha priklauso smulkūs uodai – suaugėliai užauga iki 3-11 mm dydžio. Šie vabzdžiai vystosi vandenyje, jų gyvenimo ciklas susideda iš kiaušinėlio, kurį patelė padeda į vandenį, kelių lervinių stadijų, lėliukės ir jau suaugėlio, kuris jau skraido. Šie vabzdžiai vos išsiritę skuba poruotis, todėl kad jie gyvena labai trumpai.
– Kodėl pasirinkai tokį tyrimų objektą, ir kodėl dvisparniai vabzdžiai taip sudomino, kad nutarei tam paskirti karjerą?
– Kai dar buvau pirmo kurso studentė, jau žavėjausi vabzdžiais. Tačiau tuo metu galvojau, kad niekada nedirbsiu su dvisparnių grupe, nes tai labai sudėtingi vabzdžiai. Reikia įdėti labai daug darbo, kad galėtume atskirti vienas rūšis nuo kitų ir sukaupti daug žinių. Bet aš buvau įkvėpta kitų Lietuvos entomologų.
Magistro studijų metu, kadangi mano vadovas dirba su dvisparniais, aš taip pat nusprendžiau pamėginti. Šie vabzdžiai ir jų atpažinimas yra tarsi galvosūkis – reikia žiūrėti į tas genitalijas, prieš tai tinkamai paruošus pamatyti skirtumus, kurie kartais tarp rūšių yra labai menki. Bandant apibūdinti šiuos vabzdžius ir atpažinant rūšis atsiranda azartas. Be to, kai sugauname vabzdį yra be galo smalsu sužinoti, kokiai rūšiai jis priklauso, jei negalime iš karto pasakyti pagal išorinius požymius, koks tai vabzdys.
Kiek vėliau supratau, kad visi su rūšių atpažinimu susiję darbai yra labai prasmingi ir svarbūs geresniam gamtos pažinimui. Ypač šiuo metu, kai dėl žmogaus kaltės yra naikinamos įvairios buveinės, kai vyksta masinis rūšių nykimas, vien dėl to yra labai svarbu tirti ir stebėti situaciją, kad mes patys neišnyktumėme ir laiku imtumėmės reikalingų veiksmų. Kai teigė prof. Jonas Rimantas Stonys, biologinę įvairovę mes turėtumėme suprasti kaip namą, pastatytą iš plytų. Nieko baisaus, jei iškris viena kita plyta, tas namas nesugrius. Bet jei iškris daugiau plytų, to namo tiesiog neliks. Lygiai tas pats yra su mūsų gamta.
Dar vienas pavyzdys – filmas „Biosfera 2“. Ten galime pamatyti, kad žmogus negali sveikai egzistuoti be kitų įvairovės elementų, tarpusavyje sąveikaujančių rūšių. Ir kaip blogai būna, jei kažkas numiršta ar kažko nebelieka sistemoje.
– O ko mokslas, pavyzdžiui, dar nežino apie tavo tyrinėjamus dvisparnius – antocha? Ką dar norėtum sužinoti toliau juos tyrinėdama?
– Mokslas dar daug ko nežino apie šiuos vabzdžius. Dar yra neaiškūs giminystės ryšiai tarp šių rūšių, dėl to iškyla šių vabzdžių sistematikos, grupavimo problemos. Kadangi šie vabzdžiai vystosi po vandeniu prisitvirtinę prie akmenų, kol kas nėra tikslių stebėjimų, kaip šie vabzdžiai išsirita iš lėliukės į suaugėlį, kokiu būdu tas suaugėlis pasiekia vandens paviršių ir nebūna nunešamas stiprios srovės ar paskandinamas tame greitai tekančiame vandenyje. Be to, atliekami tyrimai rodo, kad pasaulyje vis dar yra ir neaprašytų rūšių. Tad labai norėčiau spėti jas pamatyti ir aprašyti, kol jos dar neišnyko.
– Yra žinomos 159 antochų rūšys ir kai kurios dar yra neaprašytos. Su kuria pagrindine problema susiduria mokslininkai, kurie tyrinėja antochus. Kodėl taip sudėtinga juos ištirti, aprašyti, apie juos sužinoti?
– Pagrindinė problema tiriantiems gamtą, kalbant ne tik apie šią gentį, bet ir apie kitus vabzdžius, tai, jog rūšių aprašymai yra labai seni, netikslūs, iliustracijos yra neaiškios arba jų iš viso nėra. Todėl mokslininkai dirbantys gamtoje, kurie nėra konkrečios rūšies specialistai, dažnu atveju net negali antochų atpažinti ir išsiaiškinti, kokias tiksliai rūšis surado, jų įvertinti ir atlikti analizės.
– Lietuvoje, kiek žinoma, yra tik viena antochų rūšis. Kodėl taip yra? Nepalankus klimatas?
– Daugiausia šios genties vabzdžių rūšių yra Azijos šalyse – Indijoje, Kinijoje. Kitur pasaulyje tolstant nuo jų, šių vabzdžių rūšių kiekis mažėja. Yra manoma, kad šių vabzdžių kilmės centras yra Azija, iš kurios anksčiau, pavyzdžiui, sausumos tiltais jie galėjo patekti į kitus žemynus, per laiką prisitaikyti ir iš tų protėvinių rūšių susidaryti dabar mums žinomos rūšys. Pavyzdžiui, Azijoje žinoma apie 80 rūšių, Afrikoje – 21, Australijoje – 3, Europoje – 3, Šiaurės Amerikoje – 7, o Pietų Amerikoje kol kas tik viena antochų rūšis tėra rasta. Štai čia ir neaišku – ar ten iš tiesų yra tik ta viena rasta rūšis, ar tiesiog tai tik tyrimų trūkumas ir tie vabzdžiai dar nebuvo rasti.
– Jei jų kilmės šalis yra Azija, ką jie veikia Lietuvoje? Ir kokia yra jų paskirtis šioje ekosistemoje?
– Dažniausiai, ko manęs klausia – ar šie vabzdžiai maitinasi krauju? Ne, krauju jie nesimaitina. Taigi, kol gyvena suaugėliai, jie maitinasi nektaru, lervinės stadijos minta dumbliais ir vandenyje esančiomis organinėmis medžiagomis. Patys uodai yra be galo svarbūs kaip vandens ir sausumos vabzdžiais besimaitinančių gyvūnų maistas. Be to, šie vabzdžiai yra ypatingai švaraus vandens indikatoriai. Atlikto tyrimo metu nustatyta vandens cheminė sudėtis ir tame vandenyje gyvenančių vabzdžių rūšys – antochų buvimas vandenyje rodo, kad tas vanduo nėra užterštas ir labai švarus. Lietuvoje, kiek teko rinkti medžiagą, antochų daug sugavau Merkio, Grūdos ir Ūlos upėse.
– Kuo dabar užsiimi ir ką tyrinėji būdama Lietuvoje?
– Šiomis dienomis ketinu pabaigti antochų diagnostinių struktūrų iliustracijų katalogą, sukurti rūšių atpažinimo raktą ir parengti apibendrinantį darbą, kuris patikslintų informaciją apie šią vabzdžių grupę ir būtų patogus ir prieinamas mokslininkams iš bet kurios pasaulio vietos. Ateityje ketinu tęsti savo pradėtus darbus, gilintis į vabzdžius, spręsti su jais kylančias mokslines problemas.
