Analizuodami penkių dienų duomenis, susijusius su šio rekordinio magnetinio lauko pasireiškimu, astronomai nustatė, kad jį sukėlė dujų tekėjimas iš vienos Saulės dėmės, kuri stūmė kitą dėmę, rašo sciencedaily.com.
Magnetizmas turi kritiškai svarbios įtakos įvairiems Saulės reiškiniams, pavyzdžiui, Saulės žybsniams, masės išmetimams, magnetinių srautų virvėms ir karūnos šilimui. Saulės dėmės yra koncentruoti magnetiniai laukai. Saulės dėmę paprastai sudaro apvali, tamsi šerdis (šešėlis) su vertikaliu magnetiniu lauku ir radiališkai ištęstos gijos (pusšešėlis) su horizontaliu lauku. Pusšešėlyje vyksta išorėn nukreiptas dujų tekėjimas palei horizontalias gijas. Šešėlio tamsumas paprastai koreliuoja su magnetinio lauko stiprumu. Taigi stipriausias magnetinis laukas kiekvienoje dėmėje daugumoje atvejų būna susidaręs šešėlyje.
Jotenas Okamoto ir Takashi Sakurai analizavo erdvėlaivyje HINODE esančio Saulės optinio teleskopo duomenis, kai vienoje Saulės dėmėje pastebėjo stipriai įmagnetintų geležies atomų žymes. Jų nuostabai, duomenys rodė, kad magnetinio lauko stiprumas siekia 6250 gausų. Jis buvo dvigubai stipresnis už 3000 gausų siekiančius laukus, aptinkamus aplink daugumą Saulės dėmių. Anksčiau tokio stiprumo magnetiniai laukai Saulės paviršiuje buvo numanyti tik netiesiogiai. Maža to, stipriausias laukas slypėjo ne tamsiojoje šešėlio dalyje, kaip būtų galima tikėtis, bet šviesiajame regione tarp dviejų šešėlių.
HINODE tą pačią Saulės dėmę su aukšta kosmine raiška stebėjo kelias dienas. Padaryti tai su antžeminiais teleskopais yra neįmanoma, nes dėl Žemės sukimosi Saulė naktimis dingsta. Šie nenutrūkstami duomenys parodė, kad stiprusis laukas visada tvyrojo ties riba tarp šviesiojo regiono bei šešėlio ir kad horizontalūs dujų srautai, virš šviesiojo regiono tekėję magnetinio lauko kryptimi, pasiekę stipraus magnetinio lauko sritį pasisukdavo žemyn į Saulę. Tai reiškė, kad šviesusis regionas su stipriu lauku yra pusšešėlis, priklausantis pietiniam šešėliui (P ašigaliui). Horizontalūs dujų srautai iš pietinio šešėlio spaudė laukus šalia kito šešėlio (Š ašigalio) ir didino magnetinio lauko stiprumą iki 6000 gausų.
„Nenutrūkstami didelės raiškos HINODE duomenys leido mums detaliai analizuoti Saulės dėmes ir ištirti stipraus magnetinio lauko pasiskirstymą bei evoliuciją laike, taip pat jo aplinką. Galiausiai sena paslaptis, kaip stipresnis laukas susiformuoja šešėlio išorėje, o ne pačiame šešėlyje, buvo išaiškinta“, – teigė J. Okamoto.
