Mums pasisekė su žvaigžde – Saulė santykinai stabili. Ji tinkamu greičiu skrieja konkrečia orbita ir (elektroninių įrenginių nenaudojančioms civilizacijoms) siurprizų nepateikia. Tačiau ne visos žvaigždės elgiasi taip pavyzdingai. Yra žvaigždžių kategorija, kurios atstovė mūsų galaktikoje juda it akis išdegusios.
„Pabėgėlėmis“ vadinamos žvaigždės, kurios tarpžvaigždinės terpės atžvilgiu juda itin greitai. Tai yra, anksčiau jos priklausė kokiai nors žvaigždžių santalkai ir laikėsi jos greičio ribų. O po tokio katastrofiško įvykio, kaip kaimyninės žvaigždės sprogimas ar pabendravimas su juodąja bedugne, tokios žvaigždės išsviedžiamos iš gimtųjų vietų nemenku greičiu.
Kartais tokios pamestinukės skrieja taip greitai, kad sutrauko gravitacinius saitus su savo galaktika ir išsigauna į tarpgalaktinę erdvę, patekdamos į žvaigždžių-atskalūnių kategoriją. Mūsų atveju kalbėsime apie žvaigždę bėglę S5-HVS1.
S5-HVS1 iš Paukščių Tako supermasyvios juodosios bedugnės apylinkių buvo išsviesta tada, kai žmonių protėviai dar tik mokėsi vaikščioti stačiomis, prieš maždaug 4,8 mln. metų. Ji įsibėgėjo iki 6 milijonų kilometrų per valandą (1700 km/s) greičio. Bėglę rasti pavyko Gervės žvaigždyne, nutolusią nuo mūsų už 29 000 šviesmečių. Stulbina tai, kad jos greitis 10 kartų viršija daugumos Paukščių Tako žvaigždžių skriejimo greitį. Kad įgytų tokį greitį, jai turėjo būti suteikta maždaug 6·10⁴² džaulių kinetinės energijos – palyginimui, toks niuksas Žemę įgreitintų iki 99,7 proc. šviesos greičio!
Tyrėjai mano, kad jai lemta tapti žvaigžde-atskalūne, mat jos greitis toks didelis, kad ji turėtų nutraukti gravitacinius ryšius su mūsų galaktika ir išskrieti į tarpgalaktinę erdvę. Šis tyrimas svarbus, nes pirmą kartą pavyko užfiksuoti taip greitai skriejančią žvaigždę, kurios išmetimo priežastimi tapo supermasyvi juodoji bedugnė.
Objektas buvo rastas, panaudojant Anglo-Australian teleskopą ir Gaia palydovinę apžvalgą. Aptikus žvaigždę, pavyko atsekti jos trajektoriją iki mūsų galaktikos centro supermasyvios juodosios bedugnės Šaulio А*. Beje, patį išmetimo mechanizmą maždaug prieš 30 metų aprašė astronomas Jack Hills. Pagal šią schemą žvaigždės iš galaktikos centro išsviedžiamos dėl žvaigždžių poros sąveikos su centrine juodąja bedugne.
Iš esmės, S5-HVS1 yra Hillso mechanizmo patvirtinimo demonstracija. Mokslininkai tikisi rasti dar daugiau panašių žvaigždžių ir detaliai ištirti išmetimo ir greičio įgavimo mechanizmą. Pats 2,35 kartus už Saulę masyvesnis objektas tyrėjus irgi domina, nes tai pagrindinės sekos, „gyva“ ir ryškiai šviečianti žvaigždė, kurios branduolyje vyksta vandenilio termobranduolinis degimas; tiesą sakant, ji gan jauna, jai vos 500 milijonų metų iš 1 milijardo metų numatomos gyvavimo trukmės, o daugumą tokių itin dideliu greičiu skriejančių žvaigždžių sudaro labai karštos ir didelės žvaigždės, gyvenančios vos kelias dešimtis milijonų metų. Dar įdomiau, kad žvaigždė atsirado galaktikos centre. O ši vieta smarkiai skiriasi nuo mūsų vietinės aplinkos.
