Žinoma, toks skanėstas – daugiau išimtis nei taisyklė. Net ir braškėms. Labiau tikėtina, kad braškės savo skoniu nuvilia dažniau nei nudžiugina. Mat tos uogos, kurios patenka į prekybos centrų lentynas, yra išveistos taip, kad būtų kuo didesnės, kuo gražesnės spalvos, kuo atsparesnės ligoms ir kuo ilgiau neištižtų ir nesupūtų. Pakeliui iš močiutės daržo į komercines fermas braškės prarado dalį savo aromato. Bet genetikai numatė sau naują tikslą: sugrąžinti uogoms jų nuostabų aromatą. Tam jie pasitelks tradicinę selekciją ir šiuolaikinę genetiką, rašo wired.com.
Praktiškai kiekviena braškė, kurią jums kada nors teko ragauti, yra dviejų žemuogių rūšių hibridas: čilinės žemuogės Fragaria chiloensis brandina dideles uogas, o virgininės žemuogės Fragaria virginiana yra panašesnės į laukines žemuoges, bet taip pat mezga ganėtinai dideles uogas. Jas sukryžminus gauta nauja rūšis Fragaria x ananassa. Kadaise tai būdavo mažesnės, lengviau susimaigančios ir jautresnės ligoms uogos. Norint jas nugabenti iki prekybos centrų lentynų teko atrinkinėti krūmus, kurie mezga stambesnes, tvirtesnes, uogas, o patys krūmai buvo atsparesni ligoms. Ūkininkai norėjo dar daugiau: augalai turėjo brandinti daugiau uogų ant ilgesnių stiebelių, kad uogas rinkti būtų lengviau. O prekybininkai norėjo ryškesnių spalvų ir labiau blizgančios odelės. Žinoma, šios savybės su skoniu tiesiogiai nesikarta, tačiau nei augintojams, nei pardavėjams aromatas nebuvo svarbiausių pirmenybių sąraše, o vykdant selekciją galutiniame veislės rezultate kai kurių „nesvarbių“ savybių nelieka.
Lyginant su skoniu tokios savybės, kaip dydis, spalva, atsparumas ligoms ir tvirtumas yra paprastos. „Kalbant apie tokius dalykus, kaip aromatas, yra labai daug komponentų: tekstūra, cukraus kiekis, cukrų tipai, aromatiniai junginiai“, – sakė Kalifornijos universiteto Devise (JAV) šešis dešimtmečius vukdomos Braškių veisimo programos naujasis direktorius Steve'as Knappas. Cukrūs (fruktozė, gliukozė, sacharozė), rūgštys (citrinų ir maleino), kvapnieji junginiai (jų braškėse yra daugiau nei 100) susidaro veikiant dideliam genų kiekiui, kurie tarpusavyje sąveikauja, vienas kitą modifikuoja ir vienas nuo kito priklauso.
Bet tai tikrai nereiškia, kad neįmanoma nustatyti skonį lemiančių genų. Visų pirma mokslininkai turės išsiaiškinti, kokia yra idealaus skonio braškės cheminė sudėtis. Tuomet jie augalus, kuriuose gaminama daugiau pageidaujamų cheminių junginių, kryžmins su blankesnio skonio uogas užauginančiais krūmais. Sudarius abiejų kryžminimui panaudotų augalų ir kryžminimo rezultato genų žemėlapį bus galima pradėti paieškas. „Bet kuriuo augalų veisimo aspektu yra savybės, kurios būna labai lengvai paveldimos – jų genų atradimo tikimybė didesnė“, – sakė S. Knappas. Lyginant augalų fizinę išvaizdą ir genomus, mokslininkai galės pradėti sudarinėti duomenų bazę, kurioje surašyta, kokie genai kokią savybę koduoja.
Tai yra naujos braškės – ne tik gražios, bet ir gardžios – sukūrimo pagrindas. Kai S. Knappas – ar bet kuris kitas braškes tiriantis mokslininkas – sukaups pakankamai didelę genų ir su jais susijusių savybių duomenų bazę, bus galima prieš kryžminimą atrinkinėti krūmus pagal jų tyrimus genus. Tai – ne genetinė inžinerija, tačiau jau ir ne „pusaklė“ selekcija, ji veisėjams suteikia daugiau užtikrintumo, kad kryžminimo rezultatas bus toks, kokio tikimasi. Toks kryžminimas bus ir pigesnis, ir lengviau valdomas.
Braškių verslas – milžiniškas. Didžiausia pasaulyje – JAV braškių rinka: jos vertė yra 2,2 mlrd. dolerių kasmet. Ten užauginama apie 30 proc. visų pasaulio braškių. Tačiau jeigu mokslininkai skubiai nesiims skonio gerinimo darbų, ji gali susitraukti. „Aromatas labai svarbus. Jeigu braškės nebus tokios skanios, žmonės juk galės valgyti bananus arba mėlynes“, – sakė to paties universiteto braškių ekspertas Markas Bolda.
Kalifornijos universitete išveistų braškių veislių krūmai subrandina apie 60 proc. visų JAV nuskinamų uogų. Didžiosios dalies kitų veislių autoriai – priešingoje JAV pusėje dirbantys Floridos universiteto mokslininkai. Ir nors jų mokslinė programa daug kuklesnė, nei Kalifornijos, Floridoje skonio grąžinimo braškėms darbai pažengę kur kas toliau nei Kalifornijoje. Šio universiteto mokslininkai jau turi patikimų genetinių duomenų apie du iš 100 aromatinių braškės junginių. Nors tai dar tikrai nedaug, tačiau tai jau yra apčiuopiamas pranašumas.
Kaip bebūtų keista, nei vienoje, nei kitoje JAV pakrantėje dirbantys mokslininkai negalvoja, kad genų modifikavimas yra tinkamas kelias norint pagerinti ateities braškių skonį: tai ne tik atbaidytų žmones, kurie šnairomis žiūri į viską, kas yra genetiškai modifikuota. Skonis yra pernelyg sudėtinga savybė, kad ją galima būtų modifikuoti paprastu inžineriniu keliu. „Augalų selekcija iš tikrųjų veikia visą genomą. Neturime tokios prabangos dirbti su vienu genu vienu metu“, – sakė S. Knappas. Kitaip tariant, nors pavienį geną ,atsakingą už skonį, identifikuoti ir įmanoma, niekas nenori veisti braškės tik dėl to geno, pamirštant visus kitus susijusius genus, kuriems sąveikaujant gaunamos uogos, kurių skonis tiesiog sprogsta burnoje.
Be tipinių skoninių savybių mokslininkams teks pagalvoti ir dar apie šį bei tą. Pavyzdžiui, braškę nuskynus nuo šakelės ji jau nebenoksta. Bet norint, kad ji sugebėtų pasiekti prekybos centrą atrodydama dar pakankamai gerai, kad ją kas pirktų, jo turi būti nuskinta dar pakankamai tvirta. „Vienas iš dalykų“, kurį turime užtikrinti – tai galimybė skinti braškes šiek tiek labiau sunokusias, bet ir tokias, kad jos lentynose galėtų pastovėti“, – sakė Floridos universiteto mokslininkas, braškių veisėjas Vance'as Whitakeris.
Ir tai iš dalies reiškia, kad jokia genetinė inžinerija ir jokios veisimo programos nepadės užauginti tokios pardavimui prekybos centre tinkamos braškės, kokią galima rasti močiutės darže – ryškiai raudonos ir tirpstančios burnoje.
