Vien per kelis ateinančius dešimtmečius pasaulio gyventojų skaičius greičiausiai pasieks aukščiausią visų laikų tašką, tačiau dar iki šimtmečio pabaigos gyventojų smarkiai sumažės. Remiantis viena iš prognozių, lieka nemenka tikimybė, jog Žemėje 2100-aisiais gyvens iki 6 mlrd. žmonių.

Jei pasitvirtins šis skaičiavimas, tai bus pirmas kartas žmonijos istorijoje nuo XIV amžiaus vidurio, kai pasaulio gyventojų skaičius sumažės. Tąsyk visame pasaulyje siautė ir žmonių gyvybes šlavė Juodoji mirtis – maras, praneša iflscience.com.

Žmonių skaičius Žemėje neseniai perkopė 8 mlrd. Naujausiame tyrime mokslininkai pabrėžia du hipotetinius scenarijus, kuriuose aiškinama, kaip gali susiklostyti pasaulio gyventojų skaičiaus raidos etapas iki šio šimtmečio pabaigos.

Pagal „Giant Leap“ (Milžiniško šuolio) scenarijų, smarkiai pagerėjus ekonominiam vystymuisi, švietimui ir sveikatos apsaugai, apie 2040 metus gyventojų skaičius pasieks 8,5 mlrd. žmonių, tačiau 2100 aisiais sumažės iki maždaug 6 mlrd. žmonių.

Žmonija

Tuo tarpu pagal scenarijų „Too Little Too Late“ (Per mažai, per vėlai) pasaulis ir toliau ekonomiškai vystysis panašiai kaip ir pastaruosius 50 metų, todėl 2050-aisis pasaulio gyventojų skaičius pasieks 8,6 milijardo, o 2100-aisiais sumažės iki 7 milijardų.

Šią ataskaitą parengė vadinamasis „Romos klubas“, kurį sudaro tarptautinė intelektualų, mokslininkų, verslo lyderių ir politikų bendruomenė. Šio klubo dar 1979 metais publikuotame leidinyje „Limits to Growth“ (Augimo ribos) prognozuota, kad civilizacijai gresia žlugimas dėl eksponentiškai augančios ekonomikos ir gyventojų skaičiaus bei ribotų planetos išteklių.

„Romos klubo“ žmonijos plėtros scenarijų rinkinyje, pavadintame „Earth4All“ (Žemė visiems) , prognozuojamas gerokai mažesnis gyventojų skaičiaus kiekis, palyginus tiek su Jungtinių Tautų skaičiavimais, tiek ir su 2020 metais moksliniame žurnale „Lancet“ publikuotu tarptautinės mokslininkų komandos tyrimu.

Žmonijos populiacijos perspektyvos pagal penkis skirtingus scenarijus. Callegari B., Stoknes P.E.,

Vis dėlto, naujausių skaičiavimų rezultatai priklauso nuo to, kiek žmonių išbris iš skurdo, o tai, mokslininkų nuomone, yra itin svarbus veiksnys, lemiantis pasaulio gyventojų skaičiaus pokyčius.

Didelėje pasaulio dalyje, o ypač kai kuriose Afrikos ir Azijos šalyse, šiuo metu sparčiai auga gyventojų skaičius. Kaip ir kada šis gyventojų skaičiaus augimo procesas sumažės, priklauso nuo to, kaip šios šalys susitvarkys su ekonominiu vystymusi. Jei gerovė bus pasiskirsčiusi teisingai ir ekonominis augimas bus naudingas visos socialinėms grupmės, galima tikėtis, kad šių šalių gyventojų skaičius greičiau pasieks piką.

„Yra žinoma, kad sparti ekonominė plėtra mažas pajamas gaunančiose šalyse daro didžiulę įtaką gimstamumo rodikliams. Gimstamumo rodikliai mažėja, kai mergaitėms atsiranda galimybė įgyti išsilavinimą, moterys įgyja ekonominių galių ir gali naudotis geresnėmis sveikatos priežiūros paslaugomis“, – sakė projekto „Earth4All“ vadovas ir Norvegijos verslo mokyklos Tvarumo centro direktorius Peras Espenas Stoknesas.

Žmonija

Sudarydami žmonijos plėtros perspektyvų žemėlapius, mokslininkai atsižvelgia ne tik į moterų išsilavinimą bei kontracepcijos prieinamumą, bet ir į gamtos išteklių, maisto gamybos ir aplinkos naudojimo, piktnaudžiavimo ja situaciją.

Anot tyrimo autorių, gyventojų perteklius Žemėje – nėra problema. Priešingai, grėsmę planetos destabilizacijai kelia tai, kad 10 proc. turtingiausių pasaulio gyventojų palieka itin didelį „vartojimo pėdsaką“.

„Pagrindinė žmonijos problema yra prabangus anglies dioksido (išskyrimas) ir biosferos vartojimas, o ne gyventojų skaičius. Vietovėse, kur gyventojų skaičius auga sparčiausiai, vienam žmogui tenka itin mažas aplinkosauginis pėdsakas, palyginti su vietomis, kurios gyventojų skaičiaus piką pasiekė prieš daugelį dešimtmečių“, – pridūrė Jorgenas Randersas, vienas iš pagrindinių „Earth4All“ modeliuotojų ir knygos „Limits to Growth“ bendraautoris.

„Geras gyvenimas visiems įmanomas tik tuo atveju, jei pasaulio turtingieji ir elitas sumažins išteklių vartojimą“, – išvadą pateikė J. Randersas.