Ilgą laiką buvo manoma, kad išsiveržianti medžiaga juda spiraline trajektorija, kurios spindulys siekia beveik vieną astronominį vienetą (t. y. atstumą nuo Saulės iki Žemės), o abu spiralės galai baigiasi Saulėje. Bet dabar nauja senų duomenų analizė privertė šiuo modeliu suabejoti.
Ištirti duomenys surinkti dar 2000-2002 metais, kai tarp Žemės ir Saulės skraidė palydovai ACE ir „Wind“. ACE visada laikėsi tiksliai tarp Žemės ir Saulės, pusantro milijono kilometrų atstumu nuo planetos, o „Wind“ nuo šios linijos reguliariai nutoldavo iki 1,8 milijono kilometrų. Anksčiau nebuvo bandyta lyginti šių palydovų duomenų, nes maksimalus atstumas tarp jų – 1,2 proc. astronominio vieneto – yra gerokai mažesnis už numanytą išsiveržimų spiralių spindulį.
Visgi analizė parodė, kad palydovų fiksuojamo magnetinio lauko struktūra ima reikšmingai skirtis jiems atsiskyrus per 0,8 proc. astronominio vieneto, arba 1,2 mln. kilometrų. Tai reiškia, kad arba iš Saulės besiveržianti medžiaga yra ne spiralės formos, arba ta spiralė susisukusi gerokai tankiau – ne didesnėmis nei ketvirčio astronominio vieneto spindulio vijomis, o greičiausiai dar mažesnėmis.
Ateityje supratimą apie Saulės išsiveržimų struktūrą reikėtų papildyti didesniu kiekiu dedikuotų stebėjimų, vykdomų panašiais masteliais. Tada bus galima geriau prognozuoti išsiveržimų evoliuciją ir suteikti daugiau laiko pasiruošti galimiems pavojams.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Astrophysical Journal Letters“.