Pradėkime nuo to, kad viduje tikrai buvo žmonių. Daugelis veržėsi į lauką ir stengėsi pasiekti gelbėjimosi valtis, tačiau tai pavyko ne visiems. Greitai į vidų plūstantis vanduo ne vienam keleiviui atkirto kelią į lauką ir jis liko įstrigęs oro kišenėje kur nors prie kambario lubų. Kapitonas ir kai kurie kiti įgulos nariai gelbėtis apskritai nesuskubo – vietoj to jie iki paskutinių akimirkų stengėsi padėti keleiviams.
Visgi, tikimybė, kad viduje kas nors išliko gyvas ilgesnį laiką, yra mikroskopinė. Visų pirma dugnan pasuko laivo priekis. Iš pradžių jis beveik vertikaliai pastatė visą „Titaniką“, dėl ko šis lūžo pusiau. Tuomet priekis ėmė skęsti išraiškingai burbuliuodamas. Kadangi būtent priekyje buvo pažeidimas, jis greitai prisipildė vandeniu – didelių oro kišenių jame neturėjo būti. Tai patvirtina ir faktas, kad suradus „Titaniko“ nuolaužas buvo pastebėta, kad priekinė laivo dalis yra išlaikiusi savo formą.
Tuo tarpu galinėje dalyje oro kišenių tikrai buvo, o jose galėjo būti ir žmonių. Tačiau jie ilgai išgyventi negalėjo dėl labai paprasto fakto – „Titanikas“ nebuvo povandeninis laivas. Jo korpusas, kuris tuo metu jau ėmė byrėti į šipulius, nebuvo sukurtas vandens spaudimui didesniame gylyje. Jei ten ir buvo kokių nors oro kišenių, jau 10 metrų gylyje jos susitraukė perpus. Ir toliau traukėsi, kol jų visai nebeliko. Slėgis visą orą tiesiog išstūmė laukan net per mažiausius plyšelius ir neblogai sutraiškė tas vietas, kur kokių nors oro burbulų buvo.
„Titanikas“ guli beveik 3,8 km gylyje. Slėgis ten – 378 kartus didesnis nei jūros lygyje. Taigi, niekas tokio gylio gyvas tikrai nepasiekė. Tiesą sakant, net šiandien „Titaniko“ apžiūrėjimas nėra tokia paprasta procedūra – reikia specialių giluminių batiskafų, kitos įrangos, o pati kelionė yra gana pavojinga. Todėl į ją dažniau siunčiami per atstumą valdomi robotai.
