Skaitmeniniai Titano atmosferos modeliai prognozuoja, kad šiauriniame pusrutulyje vasarą šie procesai turėtų būti daug stipresni – lyti metano liūtys. Visgi kai Titano šiaurės pusrutulyje 2011 metais prasidėjo vasara, lietaus neaptikta.
Tačiau nauja „Cassini“ duomenų analizė atskleidė, kad lietus ten greičiausiai lyja. Nenuginčijamo lietaus įrodymo nerasta, tačiau aptikti du susiję reiškiniai: debesys ir Saulės šviesos atspindys nuo balų. Būtent pastarasis rezultatas yra įdomiausias – 2016 metų birželį arti Titano šiaurės ašigalio aptiktas maždaug 120 tūkstančių kvadratinių kilometrų ploto regionas, atspindintis Saulės šviesą, o po metų tokio atspindžio nebebuvo.
Panašius atspindžius matome nuo Titano ežerų paviršiaus, taigi pagrįstai galime galvoti, kad stebėtas reiškinys buvo laikinas metano telkinys, atsiradęs po lietaus, o vėliau išgaravęs arba nutekėjęs į žemesnius regionus. Kitaip tariant, užfiksuota Saulės apšviesta bala, plotu dvigubai didesnė už Lietuvą. Tai yra ne tik pirmas kartas, kai Titano šiaurės pusrutulyje aptikti lietaus požymiai, bet ir pirmas kintančio atspindžio („apšviestos balos“) efekto panaudojimas skysčiams kitame dangaus kūne aptikti.
Saturno palydovą Titaną gaubia tanki atmosfera, nepraleidžianti regimųjų spindulių, taigi plika akimi jo paviršiaus pamatyti neturime galimybės. Tačiau infraraudonuosiuose spinduliuose atsiveria kitoks vaizdas.
Praeitą savaitę paskelbta iš „Cassini“ zondo surinktų duomenų sudėliota mozaika, atskleidžianti kol kas geriausią viso palydovo paviršiaus vaizdą. Rusvos spalvos žymi kopas, sudarytas iš angliavendenilių smėlio, o melsvos – vandens ledo turinčius regionus. Ežerų ir jūrų šiose nuotraukose nematyti, nes jų paviršius šviečia panašiai, kaip ir aplinkinė sausuma.