Ir tai nebuvo jokia naujiena. Geologai turi daugybę įrodymų, kad, gerokai nutirpus ledynams, padažnėja ugnikalnių išsiveržimų. Rodos, kad ledynai slopina ugnikalnius, kurie suaktyvėja šiems išnykus.
Tai bent jau galima teigti apie didžiulius klimato pokyčius. Tačiau kol kas nežinoma, ar nedideli ledynų pakitimai gali turėti įtakos ugnikalnių išsiveržimo dažnumui. Atsižvelgiant į tai, kad žmonės aktyviai šildo savo planetą, šis klausimas yra itin svarbus. Būtų gerai žinoti, ar dažnesni ugnikalnių išsiveržimai yra pasaulinio atšilimo pasekmė. Bent jau taip teigia Lidso universiteto geografas Graeme‘as Swindlesas, kurio mokslinis darbas buvo paskelbtas žurnale „Geology“.
Mokslininkams nežinomos konkrečios detalės, siejančios ugnikalnių išsiveržimus ir ledynus. Tačiau vulkanologai spėja, kad labai svarbus yra slėgis. Jie mano, kad dideli ir sunkūs ledynai spaudžia po jais esančią Žemės plutą ir mantiją. Ledynai taip pat užkemša uolienoje esančius kanalus, kuriais magma keliauja į paviršių. Taip pat paviršinis vanduo negali patekti gilyn ir nesusidaro garai, kurie gali padidinti spaudimą magmos židiniuose. O pašalinus ledą, visi šie procesai gali vykti.
Mokslų daktaras G. Swindlesas ir jo kolegos analizavo pelenų iš Islandijos ugnikalnių sluoksnius, kurie susiformavo Islandijoje ir šiaurinėje Europos dalyje nuo paskutinio ledynmečio. Taip pat tirtos vulkaninės nuosėdos pačioje Islandijoje. Jų analizė atskleidė neįprastą laikotarpį taip 5500 ir 4500 metų, kai iš Islandijos ugnikalnių link Europos nebuvo atnešta pelenų. O Islandijoje atlikti nuosėdų tyrimai rodo, kad tuo metu nebuvo jokių didelių ugnikalnių išsiveržimų.
Kai mokslų daktaras G. Swindlesas palygino vulkaninius duomenis su klimatine informacija, jis atrado, kad prieš tą laikotarpį, kai buvo itin mažai išsiveržimų, maždaug prieš 6100 metų įvyko dideli atmosferiniai pokyčiai. Jie galėjo paskatinti Islandijos ledynų augimą. O po tūkstančio metų, kai susiformavo sąlygos, dėl kurių ledynai mažėjo, vulkaninis aktyvumas po kelių šimtų metų išaugo.
Remdamasis šiomis išvadomis, G. Swindlesas teigia, kad net ir nedideli ledynų padidėjimai ir sumažėjimai gali turėti įtakos vulkaniniam aktyvumui maždaug po 500-600 metų.
Šiuolaikinis pasaulis atsigauna po miniatiūrinio apledėjimo, dar vadinamo „mažuoju ledynmečiu“, kuris truko nuo maždaug 1500 iki 1850 metų. Be to, žmonių veikla skatina klimato šilimą. Todėl po kelių amžių vulkaninis aktyvumas gali būti gerokai didesnis nei pastaruoju metu.
