Svarbiausi praėjusių metų įvykiai kosmoso srityje.
Sausis
Atrastas ryšys tarp supernovų sprogimų ir gyvybės Žemėje: kuo supernovos dažnesnės, tuo gausiau gaminasi biomasė.
Pateiktas galimas Mėnulio pusių nevienodumo paaiškinimas: Pietų poliaus-Aitkeno baseiną sukūręs smūgis išbalansavo konvekciją Mėnulyje ir paskatino mineralą ilmenitą kauptis priešingoje palydovo pusėje, todėl ten pluta tapo minkštesnė.
Nustatyta, kad tamsūs „pirštai“, matomi daugumos Saulės žybsnių metu palei žvaigždės paviršių, kyla dėl turbulencijos, panašiai kaip vandens sūkuriai upei tekant aplink tilto polius.
Nustatyta, jog Saturno palydovas Mimas taip pat greičiausiai turi popaviršinį vandenyną; Mimo spindulys – vos 200 kilometrų, tai būtų mažiausias kūnas Saulės sistemoje su žinomu skysto vandens rezervuaru.
Pirmą kartą aptikta egzoplanetos magnetosfera.
Aptikta labiausiai ekscentriška egzoplaneta – didžiausias jos nuotolis nuo žvaigždės tris kartus viršija mažiausią (palyginimui Žemės orbitoje šis skaičius yra 3,5 proc.).
Aptiktas daugiau nei penkių parsekų skersmens ūkas, gaubiantis dvinarę žvaigždę, artėjančią prie gyvenimo pabaigos – tai visiškai naujas ūko tipas.
Atrasta ilgiausia, daugiau nei 1200 parsekų ilgio, vandenilio dujų juosta Paukščių Take.
Nustatyta, kad nykštukinėje galaktikoje Henize 2-10 žvaigždėdaros žybsnį sukelia aktyvaus branduolio poveikis; tai mažiausia galaktika, kurioje aptiktas toks efektas.
Užfiksuotas tolimiausias žinomas magnetaro išsiveržimas; jo metu pirmą kartą užfiksuoti šviesio svyravimai, vykstantys išsiveržimo maksimumo metu.
Vasaris
rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, todėl vienas po kito sužlugo keli bendri rusijos ir Vakarų šalių kosminiai projektai – ExoMars ir rentgeno spindulių teleskopas eRosita.
Nustatyta, kad į Mėnulį vandenį ir kitas lakias medžiagas atnešė kometos – bent jau į vieną kraterį.
Pateiktas paaiškinimas, kaip Marsas neteko magnetinio lauko: jo branduolys išsisluoksniavo, todėl sustojo konvekcija ir nebeliko dinamo efekto; procesas įvyko per maždaug pusę milijardo metų.
Nustatyta, kad asteroidas 130 Elektra turi net tris palydovus – daugiau, nei bet kuri uolinė planeta Saulės sistemoje.
Aptikta trečia planeta prie Kentauro Proksimos – artimiausios Saulei žvaigždės; Proksima d yra mažiausia planeta, aptikta radialinių greičių metodu, apie keturis kartus mažesnė už Žemę.
Radialinių greičių metodu aptikta egzoplaneta, besisukanti aplink dvinarę žvaigždę; iki šiol visos 23 tokios planetos buvo aptiktos tik tranzitų metodu.
Nustatyta, kad kai kuriuose diskuose aplink gyvenimą baigiančias žvaigždes dvinarėse sistemose formuojasi planetos. Taip nutinka maždaug vienoje iš dešimties dvinarių, kuriose yra tokie diskai.
Pirmą kartą užfiksuotas tiesioginis į baltąją nykštukę krentančios planetos medžiagos signalas.
Pirmą kartą aptikta laisvai skraidanti juodoji skylė; tą padėjo padaryti plataus masto gravitacinio lęšiavimo įvykių paieška.
Nustatyta, jog galaktikų tamsiosios materijos halai pastaruosius 7-8 milijardus metų plėtėsi; taip greičiausiai nutiko dėl dujas reguliariai išpučiančių procesų.
Kovas
Nustatyta, kad Saulė po truputį ardo kometą 323P/SOHO; procesas trunka bent nuo 1999 metų, kai kometa aptikta, nors paprastai kometos subyra per vieną skrydį pro Saulę.
Marso drebėjimų analizė parodė, kad neįprastai daug jų vyksta Cerberio grioviuose netoli pusiaujo, o jų laikas nepriklauso nuo paros meto; tai rodo, kad jie greičiausiai yra vulkaninės kilmės.
Apskaičiuota, kad Jupiterio palydovo Europos paviršiuje, negiliai po ledu, kartais susidarantys ežerai greičiausiai prasigraužia gilyn iki poledinio vandenyno ir taip ten nuneša deguonies; vandenyno praturtinimo deguonimi sparta prilygsta Žemės vandenynams.
Laboratoriniais eksperimentais nustatyta, kad superžemių mantijos turėtų būti tankesnės ir kietesnės, nei Žemės; tai reiškia, kad jose konvekcija turėtų būti lėtesnė, lėtesnė ir medžiagų apykaita tarp planetos gelmių ir paviršiaus.
Jaunos žvaigždės sistemoje užfiksuotas didžiulio dulkių debesies tranzitas; debesis greičiausiai atsirado susidūrus dviem ~500km skersmens uoliniams kūnams.
Ilgalaikiai 59 žvaigždžių aktyvumo stebėjimai atskleidė, kad 29 iš jų turi periodinius aktyvumo ciklus, kurių ilgis neviršija 25 metų; viena žvaigždė su 17 metų ciklu neaktyvi nuo 2003-ųjų, tokia būsena primena prieš kelis šimtmečius Saulėje nutikusį Maunderio minimumą.
Užfiksuotas pozitronų – antimaterijos dalelių – srautas, pabėgantis iš pulsaro į platesnę kosminę aplinką; šis atradimas patvirtina nestandartines teorines prognozes, kad pulsarai yra vienas pagrindinių antimaterijos šaltinių Visatoje.
Laboratorijoje sukurta plazma, savybėmis panaši į tarpgalaktinę medžiagą; tiriant dviejų tokios plazmos bandinių maišymąsi nustatyta, kad magnetinis laukas stabdo šilumos mainus, kaip ir prognozavo teoriniai modeliai.
Aptikta glaudžiausia supermasyvių juodųjų skylių pora; jas skiria tik 200-2000 kartų didesnis atstumas, nei Žemę nuo Saulės, nors įprastai tokios poros aptinkamos šimtus kartų toliau viena nuo kitos.
Užfiksuota tolimiausia žvaigždė; jos šviesa iki mūsų keliavo 12,8 milijardo metų, kitaip tariant, matome ją tokią, kokia ji buvo Visatai esant mažiau nei milijardo metų amžiaus.
Balandis
NASA pratęsė net aštuonias kosmines misijas: penkis Marso tyrimų projektus, Mėnulio apžvalgos zondą, New Horizons ir OSIRIS-REx; pastaroji misija, šiuo metu gabenanti į Žemę asteroido Bennu mėginį, vėliau skris tyrinėti asteroidą Apofį, su kuriuo susitiks maždaug 2029 metais.
Meteorituose aptiktos visos penkios nukleobazės – adeninas, guaninas, citozinas, timinas ir uracilas; jų gausos santykiai atitinka gaunamus eksperimentiškai atkuriant tarpžvaigždinio ledo savybes ir ten vykstančius procesus, taigi galima spręsti, jog šios molekulės formuojasi kosmose ir į Žemę greičiausiai pateko jau pasigaminusios.
Pirmą kartą išmatuota Saulės protuberanto temperatūra; ji pasirodė esanti keliais šimtais laipsnių aukštesnė už Saulės paviršiaus temperatūrą – apie 6000-7000 kelvinų.
Dar 2015 m. MESSENGER zondo surinktuose duomenyse užfiksuota žiedinė srovė aplink Merkurijų; panašią turi ir Žemė – tiek mūsų planetoje, tiek Merkurijuje žiedinė srovė sustiprėja Saulės žybsnių metu, kai į ją patenka daugiau elektronų.
Apskaičiuota, jog Veneros paviršių dengia superkritinio anglies dvideginio sluoksnis – tarpinė būsena tarp dujų ir skysčio; visos atmosferos, įskaitant šį sluoksnį, judėjimas palaiko lėtą Veneros sukimąsi aplink savo ašį.
Aptikta didžiausia kometa – C/2014 UN271 branduolys yra bent 119 kilometrų skersmens.
Aptiktos planetos, besiformuojančios 100 AU ir 430-580 AU atstumu nuo savo žvaigždės; pagal standartinį, šerdies akrecijos, modelį planetos taip toli augti negali, taigi jų augimą greičiausiai paaiškina alternatyvus, gravitacinio nestabilumo, modelis.
Aptikti naujo tipo sprogimai žvaigždėse – mikronovos; jie nutinka, kai baltosios nykštukės paviršiuje trumpam įsižiebia termobranduolinės reakcijos, bet neapima viso jos paviršiaus.
Galaktikose, kurios neseniai patyrė žvaigždėdaros žybsnį, aptikti dideli šaltų dujų rezervuarai, kuriuose žvaigždės formuojasi labai lėtai; jų egzistavimas patvirtina, kad žvaigždėdara galaktikose nuslopsta ne dėl dujų netekimo, o dėl turbulencijos išaugimo, kuris stabdo fragmentacijos procesą.
Nustatyta, kad per pirmus du milijardus metų po Didžiojo sprogimo galaktikose žvaigždės daug dažniau formavosi žybsniais, nei šiandieninėje Visatoje; žybsniai žymėdavo mažų galaktikų formavimosi pradžią.
Gegužė
Į Tarptautinę kosminę stotį nuskrido Boeing kompanijos erdvėlaivis Starliner; tai buvo pirmasis sėkmingas šio erdvėlaivio bandomasis skrydis.
Nustatyta, kad Veneros likimas daug labiau tikėtinas planetoms, kurių dydis panašus į ją ir Žemę; mūsų planetai tiesiog pasisekė, kad nebuvo dviejų galingų vulkanizmo epizodų per mažiau nei milijoną metų, o Veneroje – buvo.
Marse atrasta paplokščių uolienų, kurios greičiausiai susiformavo veikiant vandeniui prieš 2,9 milijardo metų; iki šiol buvo manoma, kad Marsas visiškai išdžiūvo prieš daugiau nei tris milijardus metų. Vėliau aptikta įrodymų, kad bent viename Marso regione upės tekėjo prieš 2,5 milijardo metų.
Ištyrus daugiau nei 800 protoplanetinių diskų dviejose sankaupose Oriono ūke, paaiškėjo, kad jie visi evoliucionuoja labai panašiai; vienintelė savybė, lemianti aiškius skirtumus, yra disko amžius.
Paskelbta Paukščių Tako centrinės juodosios skylės, Šaulio A*, šešėlio nuotrauka.
Aptikta žvaigždė, išgyvenusi kompanionės supernovos sprogimą; žvaigždė yra didesnė ir raudonesnė, nei būtų tikėtina pagal masę ir amžių, greičiausiai todėl, kad sprogimas ją įkaitino.
Paaiškintas mažų galaktikų be tamsiosios materijos egzistavimas – jos tokiomis tapo po susidūrimo, kai tamsioji materija nulėkė viena trajektorija, o dujos ir iš jų gimstančios žvaigždės – kita.
Ištyrus tūkstančius nykštukinių galaktikų nustatyta, kad aktyvūs branduoliai egzistuoja 0,6-3 proc. jų – panašiai dažnai, kaip ir masyviose galaktikose.
Įrodyta, kad 2017-2021 metais galaktikoje 1ES1927+654 vykęs spinduliuotės pokytis – regimosios ir ultravioletinės sustiprėjimas bei rentgeno susilpnėjimas – yra akrecinio disko magnetinio lauko apsivertimo požymis; tai pirmas atvejis, kai toks reiškinys užfiksuotas realioje galaktikoje.
Aptikta, kad tolimiausiose galaktikose žvaigždės buvo vidutiniškai masyvesnės, nei šiandieninėse; taip greičiausiai yra dėl dulkių temperatūros, kuri tose galaktikose irgi aukštesnė.
Birželis
Paskelbta pirmoji asteroido Ryugu medžiagos analizė; ji patvirtino, kad asteroidas kadaise buvo daug didesnio kūno dalis, mat jame randama mineralų, kurie formuojasi tik drėgnoje aplinkoje, o vanduo egzistuoti tokiuose mažuose asteroiduose negali.
Jupiterio gravitacinio lauko analizė parodė, kad apie 10 proc. planetos masės sudaro sunkesni už helį elementai; tai daugiau, nei buvo tikimasi, ir rodo, kad Jupiteris jaunystėje rijo ne tik dujas, bet ir vieną-kitą uolinę planetą.
Apskaičiuota, jog egzomėnuliai gali dažniau būti tinkami gyvybei, nei egzoplanetos; juos pašildo ne tik žvaigždės spinduliuotė, bet ir planetos keliami potvyniai.
Atrastas lėčiausiai besisukantis pulsaras – ši neutroninė žvaigždė aplink savo ašį apsisuka per 76 sekundes.
Stebėjimai ir skaitmeniniai modeliai leido išsiaiškinti, jog Paukščių Tako centrinę juodąją skylę beveik neabejotinai maitina aplinkinių žvaigždžių vėjai; anksčiau manyta, kad dujos į ją krenta iš parseko dydžio toruso, tačiau tokiu atveju spinduliuotės kintamumas būtų gerokai mažesnis, nei stebima.
Aptikta supernovos sprogimą išgyvenusi baltoji nykštukė; tokią galimybę anksčiau prognozavo teoriniai modeliai, bet tik dabar pavyko identifikuoti žvaigždę realybėje.
Patvirtinta, kad susidurdamos neutroninės žvaigždės gali suformuoti magnetarą – neutroninę žvaigždę su ypatingai stipriu magnetiniu lauku.
Radijo bangas skleidžiančių galaktikų skaičiaus skirtingomis kryptimis netolygumai pasirodė esą tokie, kokius ir prognozuoja standartinis kosmologinis modelis; seniau, remiantis regimųjų spindulių stebėjimais, buvo manoma, kad egzistuoja tam tikras neatitikimas.
67 tolimų kvazarų spinduliuotės analizė parodė, kad Visatos rejonizacija baigėsi praėjus 1,1 milijardo metų po Didžiojo sprogimo; tada jonizuojanti spinduliuotė pasiekė praktiškai visus tarpgalaktinės erdvės kampelius.
Nustatyta, kad galaktika MACS1149-JD1 tvarkingai sukosi vos 540 milijonų metų po Didžiojo sprogimo; įprastai manoma, kad galaktikos gražiai suktis pradėjo tik keliais milijardais metų vėliau.
Liepa
Nustatyta, kad astronautų kaulų tankis neatsistato bent metus po grįžimo į Žemę; kuo ilgiau astronautas praleido kosmose, tuo didesnis tankio praradimas.
Apskaičiuota tikėtina temperatūra lavos tunelių Mėnulyje viduje; pasirodo, toli nuo angų į paviršių ji turėtų būti panaši į mums įprastą kambario temperatūrą ir beveik nekisti nepriklausomai nuo paros meto.
Nustatyta, kad mažos dulkelės pabėga iš mažesnių nei kilometro skersmens asteroidų dėl elektrostatinės sąveikos; tai paaiškina, kodėl Bennu, Ryugu, Dimorphos ir kiti maži asteroidai atrodo gruoblėti.
Aptikti įrodymai, kad rudųjų nykštukių atmosferose egzistuoja silikatų – kitaip tariant, smėlio grūdelių – debesys; iki šiol tokia galimybė buvo nagrinėjama tik teoriškai.
Atrasta planeta su labiausiai elipsine orbita; ji prie savo žvaigždės arčiausiai priartėja septynis kartus arčiau, nei nutolsta toliausiai – tokia ekstremali orbita rodo, kad ji greičiausiai neseniai susidūrė su kitu dideliu kūnu.
Atrastas masyviausias pulsaras – labai greitai aplink savo ašį besisukanti neutroninė žvaigždė; jos masė 2,35 karto viršija Saulės masę ir savo egzistavimu paneigia keletą neutroninių žvaigždžių struktūros modelių.
Aptikta žvaigždė, skriejanti aplink Paukščių Tako centrinę juodąją skylę trumpiausiu periodu; S4716 vieną ratą apsuka per ketverius metus, keletą kartų trumpiau, nei ankstesnė rekordininkė.
Debesų, randamų Paukščių Tako Fermi burbuluose, analizė parodė, kad dalis jų iškilę iš Galaktikos centro, o dalis greičiausiai buvo pagauti burbulams plečiantis arba įkrito į juos iš tarpgalaktinės erdvės; Fermi burbulus sukūrė aktyvumo epizodas Galaktikos centre, taigi debesų analizė leidžia suprasti, kaip tokie procesai vyksta ir kitose galaktikose.
Įrodyta, kad didžioji dalis neutrinų, kurių šaltinis nėra Saulė, atsklinda iš blazarų; blazarai yra aktyvūs galaktikų branduoliai, kurių čiurkšlės nukreiptos tiesiai į mus, vadinasi neutrinai įgreitinami čiurkšlėse ir paleidžiami lygiagrečiai joms.
Paskelbtos pirmosios nuotraukos, darytos James Webb kosminiu teleskopu; šiuose duomenyse aptiktos dvi ypatingai tolimos galaktikos ir dar keliolika galimų.
Rugpjūtis
Nustatyta, kad 2014 metais į vandenyną netoli Naujosios Gvinėjos krantų nukritęs meteoritas buvo tarpžvaigždinis objektas; tai pirmasis žinomas objektas, atlėkęs iš už Saulės sistemos ribų ir pataikęs į Žemę.
Suformuluotas kitoks Saulės aktyvumo ciklų apibrėžimas, paremtas skirtingų krypčių magnetinio srauto egzistavimu žvaigždės paviršiuje; naudojantis juo, galima daug tiksliau prognozuoti Saulės aktyvumą, nei tradiciškai, matuojant pagal dėmių skaičių.
Paaiškėjo, kad Jezero kraterio dugną Marse dengia vulkaninės uolienos, o ne nuosėdinės, kaip buvo tikėtasi.
Ligšiol detaliausiais skaitmeniniais modeliais nustatyta, kad žvaigždžių masių funkcija – skirtingos masės žvaigždžių skaičiaus skirstinys – tikrai nepriklauso nuo to, kokioje aplinkoje jos formuojasi; masių funkciją lemia gravitacijos ir prožvaigždžių čiurkšlių balansas, kuris visur pasiekiamas maždaug vienodomis sąlygomis.
Pirmą kartą egzoplanetos atmosferoje aiškiai užfiksuotas anglies dvideginio signalas; tą padarė, savaime suprantama, James Webb kosminis teleskopas.
Aptiktas seniausias planetinis ūkas – į Saulę panašios žvaigždės mirties šydas; jo amžius siekia 70 tūkstančių metų, apie tris kartus daugiau, nei tipiniai kitų planetinių ūkų amžiai.
Pateiktas paaiškinimas, kodėl pulsarai juda greičiau už kitas neutronines žvaigždes: iš jų išilgai sukimosi ašies veržiasi neutrinų srautas, kuris veikia kaip reaktyvinis variklis.
Aptikta turbūt ilgiausia aktyvios galaktikos čiurkšlė; galaktikoje NGC 2663 ji driekiasi 200 kiloparsekų, dešimt kartų toliau, nei pačios galaktikos dydis.
Tyrinėjant tolimų galaktikų savybes paaiškėjo, kad tarp jų yra labai daug – apie 40 proc. – diskinių; anksčiau manyta, jog diskinių galaktikų ankstyvoje Visatoje turėtų praktiškai nebūti išvis, tad šio atradimo dabartiniai galaktikų formavimosi modeliai nepaaiškina.
Pirmą kartą užfiksuotas gravitacinio lęšiavimo signalas, kai lęšį kuriančio galaktikų spiečiaus šviesa iki mūsų keliauja 12 milijardų metų; anksčiau tolimiausi lęšiuojantys spiečiai buvo ne daugiau nei 11 milijardų metų šviesos kelionės atstumu, tad naujasis atradimas leidžia nagrinėti tamsiosios materijos pasiskirstymą daug jaunesnėje Visatoje.
Rugsėjis
Įvertinta, kad Mėnulio ašigalio padėtis plutos atžvilgiu per visą palydovo istoriją judėjo iki 300 kilometrų; tai nustatyta nagrinėjant, kiek Mėnulio sukimosi ašį galėjo pakeisti daugiau nei 5000 didelių kraterių atsiradimas.
NASA zondas DART sėkmingai atsitrenkė į asteroidą Dimorphos ir pakeitė jo orbitą aplink didesnį asteroidą Didymos.
Apskaičiuota, kad Marse senovėje egzistavę ledynai slinko, tačiau labai lėtai, todėl jų išgraužtų griovių planetoje beveik nematyti.
Pirmą kartą besiformuojanti planeta aptikta pagal tai, kad jos gravitacija sukūrė dvi dulkių sankaupas planetos orbitoje, 60 laipsnių atstumu abipus planetos; Saulės sistemoje Jupiteris taip sutelkęs asteroidus trojėnus.
Apskaičiuota, jog Paukščių Take greičiausiai gausu „vandeninių“ planetų, kurių tankis siekia apie pusę Žemės tankio; tiesa, jas visai nebūtinai dengia stori vandenynai – vanduo gali būti pasklidęs uolinėje plutoje ir mantijoje ir sumažinti jos tankį.
Sumodeliavus į Žemę panašių planetų plutos bei atmosferos raidą nustatyta, kad dauguma tokių planetų turėtų būti arba beveik visiškai sausos, arba padengtos kone ištisiniu vandenynu; vos 1% planetų turi tarpinį paviršiaus padengimą, panašiai kaip Žemė.
Pateiktas galimas paaiškinimas, kaip masyvios žvaigždės įgyja masyvių planetų: jos jas pasivogia iš mažesnių žvaigždžių; masyvi planeta prie masyvios žvaigždės susiformuoti nespėtų, nes žvaigždės spinduliuotė labai greitai išgarina protoplanetinį diską, tačiau žvaigždės gravitacijos pakanka, kad gimtajame žvaigždžių spiečiuje pavogtų planetų iš mažesnių kaimynių.
Pirmą kartą rudosios nykštukės (už žvaigždę truputį mažesnio kūno) atmosferoje aptikti silikatai, kitaip tariant – smėlis.
Apskaičiuota, kad žvaigždžių augimo istorijos paveikia vėlesnius jų virpesius, taigi net ir vienodos masės bei cheminės sudėties žvaigždės gali virpėti skirtingai; matuodami šiuos skirtumus mokslininkai galės ištirti, kaip žvaigždės augo.
Pirmą kartą sudarytas Paukščių Tako žvaigždžių liekanų pasiskirstymo erdvėlapis; pasirodė, kad liekanos išsidėsčiusios gerokai tolygiau, nei žvaigždės – nematyti nei aiškaus disko, nei skersės ar centrinio telkinio.
Spalis
Mėnulio formavimasis po Žemės susidūrimo su Tėja galėjo užtrukti vos kelias valandas, o ne tūkstančius metų, bent jau remiantis labai detaliu skatmeniniu proceso modeliu.
Išmatavus nuosėdinių uolienų sluoksnių storius 2,5 milijardo metų senumo kloduose nustatyta, kad tuo metu Žemę ir Mėnulį skyrė 320 tūkstančių kilometrų, o para truko 17 valandų. Šis matavimas daugiau nei milijardu metų pailgina žinomų Mėnulio atstumo nuo Žemės didėjimo įrodymų rinkinį.
Nustatyta, kad Mėnulio mantija stingo nevienodai, greičiausiai dėl skirtingų kalcio ir titano oksidų koncentracijų; tai paaiškina, kodėl Kinijos zondo Chang’e-5 nusileidimo vietoje pluta yra maždaug trim milijardais metų jaunesnė, nei Apollo ir Luna misijų pargabenti mėginiai, nors visos šios uolienos – vulkaninės.
Išsiaiškinta, kad 2021 metų antroje pusėje Marse nukrito du meteoroidai, išmušę daugiau nei 130 metrų kraterius; jų sukelti drebėjimai buvo stipriausi, kuriuos užfiksavo zondas InSight.
Atrasta mažiausio tankio planeta prie raudonosios nykštukės; jos spindulys kiek didesnis nei Jupiterio, o masė – penkis kartus mažesnė.
Galimai atrasta pati mažiausia neutroninė žvaigždė; vos 0,77 Saulės masių objektas yra gerokai mažesnis, nei įmanoma pagal šiandieninį supratimą apie jas, bet gali būti, jog tai iš tiesų yra „keista“ žvaigždė, kupina keistųjų kvarkų.
Pirmą kartą aptiktas dujų išsiveržimas – čiurkšlė – prasidėjęs praėjus net dviem metams po žvaigždės suardymo, šiai praskridus šalia supermasyvios juodosios skylės.
Nustatyta, kad galaktikų susiliejimai keičia jų sukimosi kryptį, net jei ir nesunaikina disko.
Pirmą kartą aptikta situacija, kai masyvios galaktikos čiurkšlė pataiko į gretimą mažesnę galaktiką.
Identifikuota ypatingai ankstyva galaktikų spiečių susijungimo stadija, kai spiečiai tik pradeda sąveikauti tarpusavyje.
Lapkritis
Po daugybės atidėliojimų pagaliau įvyko pirmoji Artemis programos misija; Artemis I sėkmingai apskrido Mėnulį ir gruodžio pradžioje grįžo į Žemę.
Europos kosmoso agentūra paskelbė apie naują astronautų grupę – pirmąjį astronautų komandos papildymą nuo 2008 metų; prie septynių dabartinių astronautų prisijungs šeši nauji.
Nustatyta, kad Jupiterio palydovo Europos lede vyksta tektoniniai procesai, bet jie gerokai skiriasi nuo Žemės tektoninių plokščių judėjimo.
Skaitmeniniais modeliais parodyta, kad du planetų tipai – uolinės superžemės ir lediniai mini-neptūnai – tikrai skiriasi savo sandara; alternatyvi hipotezė teigė, kad superžemės yra tie patys mini-neptūnai, tik netekę ledinio ir dujinio apvalkalo, bet ji paneigta.
Pirmą kartą užfiksuotos fotocheminės reakcijos (tiksliau – jų produktai) egzoplanetos atmosferoje; mokslininkai neabejojo, kad jas pavyks atrasti, mat jos vyksta visose Saulės sistemos atmosferose, bet patvirtinti prognozes taip pat svarbu.
Aptikti planetų, krentančių į 10 milijardų metų senumo baltąją nykštukę, pėdsakai; seniau irgi buvo aptikta į baltąsias nykštukes krentančių planetų, bet visais atvejais nykštukės buvo palyginus jaunos, susiformavusios prieš milijardą metų ir mažiau.
Nustatyta, kad artimų masyvių planetų turinčios žvaigždės yra aktyvesnės, nei tokios pačios masės ir amžiaus beplanetės žvaigždės; didesniu aktyvumu pasižymi jaunesnės žvaigždės, taigi galima sakyti, kad planetos žvaigždes atjaunina.
Nustatyta, kad Paukščių Tako žvaigždžių halas yra nelygus – elipsoido formos struktūros pagrindinė ašis sudaro reikšmingą kampą su Galaktikos disko plokštuma; nelygumas yra prieš 10 milijardų metų įvykusio susiliejimo su kita galaktika pasekmė.
Pirmą kartą užfiksuota žvaigždės potvyninio suardymo žybsnio pradžia – šviesio augimo fazė; įprastai šie reiškiniai aptinkami jau vėliau, kai šviesis pasiekęs piką jau pradeda mažėti.
Išmatuota tarpgalaktinė šviesa galaktikų grupėje; ją sudaro žvaigždės, atplėštos nuo galaktikų pakraščių, be to, šios žvaigždės yra jaunesnės ir mažiau metalingos, nei likusios galaktikose.
Gruodis
Nustatyta, kad bent dalis Žemėje esančio vandens molekulių susiformavo dar prieš atsirandant Saulės sistemai.
Oficialiai baigta InSight zondo misija; NASA zondas nuo 2018-ųjų gruodžio tyrinėjo Marso drebėjimus.
Atlikti tiksliausi pasklidusios dangaus šviesos matavimai; anksčiau neišmatuota šviesos komponentė greičiausiai yra Saulės šviesa, atsispindėjusi nuo daugybės kometų dulkių Saulės sistemos pakraščiuose.
Apskaičiuota, jog poromis augančių planetų-milžinių masės turėtų būti didesnės ir panašesnės tarpusavyje, nei augančių pavieniui; tai leidžia spręsti, kad Jupiteris ir Saturnas pradėjo formuotis ne vienu metu, nes kitaip Jupiteris nebūtų trigubai masyvesnis už kaimynę.
Pasiūlytas paaiškinimas, kodėl žvaigždžių spiečiuose karštieji jupiteriai – planetos milžinės labai arti žvaigždžių – pasitaiko dažniau, nei kitur: jie patenka į artimas žvaigždėms orbitas po dviejų žvaigždžių artimo prasilenkimo.
Trim būdais sumodeliavus žvaigždės vėją Kentauro Proksimos sistemoje paaiškėjo, kad net ir labiausiai idealizuotas metodas, paremtas žvaigždės sukimosi ir gravitacinių jėgų santykinės svarbos įvertinimu, duoda pakankamai tikslius rezultatus; tai leis modeliuoti daugybės egzoplanetų aplinkos kosminius orus, net turint tik nedaug informacijos apie jų žvaigždes. Apžvelgus dabartines žinias apie kosminius orus padaryta išvada, kad Žemės aplinka yra palyginus labai rami.
Apskaičiuota, kad arti raudonųjų nykštukių skriejančių planetų gelmes gali įkaitinti žvaigždžių žybsniai; anksčiau manyta, kad žybsniai paveikia tik planetų atmosferas ir galbūt paviršių.
Detaliau įvertinus palydovinių galaktikų orbitas paaiškėjo, kad aplink Paukščių Taką esanti nykštukinių galaktikų plokštuma – visiškai natūralus reiškinys, paaiškinamas standartiniu kosmologiniu modeliu; anksčiau buvo manoma, kad jos egzistavimas rodo kažkokį fundamentalų šio modelio trūkumą.
Įvertinus Paukščių Tako ir į jį panašių galaktikų žvaigždėdaros istorijas nustatyta, kad jas galima suskirstyti į tris grupes: panašias į mūsų Galaktikos, su ankstyva žvaigždėdara centre ir tolygia – diske; tolygesnes, kur visoje galaktikoje žvaigždės formavosi panašiai, kaip Paukščių Tako diske; ir tokias, kurių centruose žvaigždėdara po žybsnio jau visiškai užgeso. Skirtumus gali lemti aktyvaus branduolio poveikis arba galaktikų aplinkos veiksniai.
Pirmą kartą aptiktas ilgas gama spindulių žybsnis, kurį sukėlė dviejų neutroninių žvaigždžių susijungimas; anksčiau buvo manoma, kad tokie susijungimai gali sukurti tik trumpiau nei dvi sekundes trunkančius žybsnius, o ilgesni kyla vien dėl labai masyvių žvaigždžių sprogimų.
Šaltiniai: