Nuo 1972 m. Lietuvos valstybės istorijos ir Lietuvos centriniame valstybės archyvuose besilankantis tyrėjas Kazys Misius skundžiasi, kad apmokestinus dokumentų fotografavimą tyrėjui dirbti esą per brangu ir visai neapsimoka. Istorijos archyvo direktorė yra linkusi suteikti nuolaidas, tačiau tik juridiniams asmenims arba leidyklų atstovams. Tyrėjai stabdo pradėtus darbus.
Už dokumento nuotrauką – 22 litai
Pasak K.Misiaus, anksčiau archyvai dirbdavo iki 20 valandos, o dabar tik iki 16.30 ar 17 val. Sutrumpintas darbo laikas tyrinėtojo neatbaidė nuo pomėgio ir darbo, tačiau birželį pasirodęs valstybės archyvų mokamų paslaugų kainoraštis, kaip teigia K.Misius, išgąsdino ir pašiurpino visus prie istorinės medžiagos palinkusius šalies tyrinėtojus.
Pažvelgus į birželio 8 dieną patvirtintą kainoraštį, į akis krinta itin dideli paslaugų įkainiai. Viena
XIX a. dokumento nespalvota kopija tyrinėtojui dabar kainuoja 5 litus, tokio paties dokumento nuotrauka – 10 litų. Jei reikalingi XVII–XVIII a. dokumentai, nuotrauka atsieis jau 15 Lt, o jei išleisti norimoje knygoje dominuoja XV–XVI a. dokumentai, už vieno jų nuotrauką teks pakloti net 22 litus.
„Varganam tyrinėtojui, kuris dar turi, ką išleisti, surinkti tokius pinigus neįmanoma“, – piktinosi K.Misius. Pasak istoriko, uždraudus pačiam fotografuoti archyvinę medžiagą, naudotis siūlomomis paslaugomis pasidarė ypač brangu, juolab kad ne vienos nuotraukos ar kopijos per dieną reikia, o juk pats šifravimo, vertimo darbas yra ilgas ir sudėtingas – prireikia vis kitų dokumentų.
K.Misius teigė, kad didelėmis pajamomis negalintys pasigirti Lietuvos tyrinėtojai, istorinių knygų, brošiūrų sudarytojai negali ir negalės sau leisti „tokios prabangos“. „Per dieną reikėtų išleisti mažiausiai 70 litų. Taip pat tektų sunkiai ir ilgai ieškoti rėmėjų, kurių trūksta ir leidykloms, o apie uždarbį – tik pasvajok“, – piktinosi daugybės monografijų kūrėjas.
Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorė Virginija Čijunskienė nesutinka su tokiais tyrėjo žodžiais. „Jie juk gauna pinigus už savo darbus. Itin pelninga pagal užsakymą sudaryti genealoginį medį“, – sakė V.Čijunskienė. Ji neabejoja, kad tyrėjai tikrai neskursta.
Paskutinį 8 tomą apie Šilalės kraštą K.Misius norėjo skirti kaimams, tačiau istorikas abejoja, ar pavyks jį užbaigti. „Kaimų yra keli šimtai, reikia jų planų. Vieno dvaro planas yra labai didelis – per du stalus, tad vienos kopijos jau niekaip neužteks. Anksčiau galėjau nusifotografuoti ir ramiai dirbti, o dabar reikia mokėti didelius pinigus. Turiu ir daugiau neužbaigtų darbų“, – su liūdesiu veide kalbėjo istorikas.
„Centrinis valstybės archyvas padarė asmenines sutartis, pagal kurias jų fotoaparatu galima dokumentus fotografuoti valandą. Tai dar problemos nematau, ačiū jiems už tai. Tačiau Lietuvos valstybės istorijos archyvas nesileidžia į kalbas – turi mokėti didelius įkainius už kiekvieną nuotrauką“, – stebėjosi K.Misius.
Prašymą siuntė net Prezidentei
K.Misius sutinka, kad archyvinė medžiaga negali būti prieinama bet kam nemokamai. „Galima riboti verslo žmonėms ir norintiesiems, pavyzdžiui, išsiaiškinti savo giminės šaknis. Taip pat dažnai matydavau lenkų delegacijas, kurios piktnaudžiaudavo tokia situacija ir sau darydavo daugybę nuotraukų. Tuomet sutinku, kad toks mokestis būtų“, – sakė tyrinėtojas ir pabrėžė, kad Lietuvos istorijos entuziastams (tyrinėtojams, kurių viso labo yra vos kelios dešimtys) toks mokestis visai nepriimtinas, nes jie dirba ne sau, o plačiajai visuomenei.
Pasak istoriko, tyrinėtojo darbas yra ne tik sunkus, kruopštus ir ilgai trunkantis, bet ir labai svarbus Lietuvos istorijai. „Dabar visuomenei pateikta šalies dvarų, kaimų, miestelių, bažnyčių istorija yra su daugybe klaidų, be istorinių šaltinių, tad tyrinėtojams yra daug ką nuveikti“, – sakė K.Misius. Tačiau atrodo, kad nauji įkainiai ne tik sustabdė pradėtus darbus, bet ir atėmė iš tyrinėtojų, kraštotyrininkų, istorijos entuziastų aistrą darbui bei pragyvenimo šaltinį.
„Versmės“ leidyklai, nuo įsikūrimo 1994-aisiais leidžiančiai unikalią 100-tomę lokalinių monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“, taip pat dideli Lietuvos valstybės istorijos archyvo įkainiai, juolab kad leidykla, pasak K.Misiaus, vykdo pelno nesiekiančią veiklą. Serija dedikuojama Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui, kurį minėsime 2018 m.
Jau išleisti 25 tomai serijos monografijų apie Žagarę, Obelius, Veliuoną ir kitas Lietuvos gyvenvietes, kurių bendra apimtis viršija 27 tūkst. puslapių, paminėta per 90 tūkst. asmenų. Šiuo metu rašoma ir rengiama spaudai dar per 70 įvairių kraštų monografijų. „Lietuvos valsčių“ serija yra rengiama ir leidžiama iš rėmėjų aukų, kurių, kaip nurodoma leidyklos rašte, labai trūksta.
„Versmė“ yra pelno siekianti leidykla, – sakė Lietuvos valstybės istorijos archyvo direktorė V.Čijunskienė. – Nuolaidų šiai leidyklai netaikome, nes ji gauna paramą iš rėmėjų, o išleistomis knygomis prekiauja – pelno siekimas akivaizdus.“
„Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas birželio pabaigoje kreipėsi į Ministrą Pirmininką Andrių Kubilių, kultūros ministrą Arūną Gelūną ir Lietuvos vyriausiąjį archyvarą Ramojų Kraujelį su prašymu leisti naudotis muziejaus fondais nemokamai ar taikyti nuolaidas.
Rugpjūčio 18 d. panašų prašymą LR Prezidentei ir Seimo pirmininkei siuntė ir K.Misius. Po prašymu pasirašė ir kiti tyrinėtojai: istorijos daktaras, Lietuvos metrikos leidėjas ir skelbėjas Algirdas Antanas Baliulis, mokslų daktaras, kalbininkas Giedrius Subačius, menotyrininkas, kultūros ir istorijos almanacho „Kupiškis“ iniciatorius, kupiškėnų enciklopedijos redaktorius ir sudarytojas Vidmantas Jankauskas ir kiti.
Nuolaidos – tik juridiniams asmenims
Atsakydama į prašymus, kultūros viceministrė Nijolė Laužikienė pasiūlė sudaryti atskiras sutartis, aptariant konkrečias dokumentų naudojimo sąlygas ir susitariant dėl mažesnių įkainių su archyvais. Viceministrė rašte pataria kreiptis tiesiogiai į valstybės archyvų vadovus.
Pasak tyrinėtojų, direktorė V.Čijunskienė net nesileidžia į kalbas. „Niekas su mumis nešneka. Rašo, kad yra galimybė gauti nuolaidas. Nuėjau keletą kartų į archyvą susitarti, tačiau tik pasišaipė iš manęs, ir viskas. Pamiršk“, – su nuoskauda kalbėjo K.Misius.
„Niekada iš gerbiamo tyrėjo K.Misiaus nesišaipiau. Džiaugiamės jo darbais, ypač bažnytiniais tyrinėjimais“, – sakė V.Čijunskienė. Pasak jos, su K.Misiu buvo šnekėta ir tartasi, tačiau tyrėjas pats nesileidžia į kalbas. „Prašėme pasakyti, kokių dokumentų nuotraukų konkrečiai reikia, tačiau K.Misius nori viską fotografuoti be išimties, o to leisti mes negalime“, – sakė V.Čijunksienė.
Direktorės teigimu, pagal įstatymą nuolaidų tikėtis gali tik juridiniai asmenys. „K.Misiaus prašėme, kad jis atneštų raštą, liudijantį, kad jis yra „Versmės“ leidyklos atstovas. Tuomet su tyrėju sudarytume sutartį ir problemų nebūtų. Tačiau K.Misius tokio rašto iki šiol nepateikia“, – sakė V.Čijunskienė.
Pasak K.Misiaus, jis nėra leidyklos atstovas, o ir tokio pasiūlymo nebuvo. „Tyrinėtojai yra neviltyje, o darbai gęsta ir nežinia, ar bus užbaigti. Nutraukta kultūros paminklų enciklopedijų leidyba, panaikintas Paminklų restauravimo institutas, kuris tyrinėjo paminklus. Šiuo metu tyrinėjimai nevyksta“, – apgailestavo daugybės istorinių knygų autorius.
Praėjusią savaitę istorikas dar kartą bandė derėtis su direktore, tačiau, pasak jo, leidžiama su nuolaida darytis kopijas, tačiau fotografuoti nei su savo, nei su jų aparatu negalima. K.Misius teigia, kad nuo kainoraščio įsigaliojimo informaciją tenka persirašyti ranka, o tai atima labai daug laiko.
Raseiniškis Jonas Brigys keldavosi 5 val. ir jau nuo pat ankstaus ryto, atvykęs į Vilnių, įnikdavo į archyvinę medžiagą. Raseiniams svarbūs keliasdešimt J.Brigio kraštotyros darbų, tarp kurių knygos apie dvarų pavadinimų keitimą kaimais, Raseinių, Viduklės krašto, dvarų istoriją. Pasak K.Misiaus, kolegai J.Brigiui tapo per brangu užsiimti archyvų tyrinėjimais. „Tyrėjai sustabdė savo darbus, neįmanoma dirbti“, – kritinę situaciją apibūdino istorikai.
„Jūs ką, juokaujate? Žmonių labai daug, nuolat už durų būna „gyva eilė“, tad apie sumažėjusį lankytojų skaičių nėra net kalbos“, – K.Misiaus žodžiais stebėjosi V.Čijunskienė.
Tikėkimės, kad tyrėjai ir archyvų vadovybė suras abiem pusėms naudingus sprendimus ir problema dėl didelių įkainių bus išsispręsta taikiai.