Šiuolaikinėje popkultūroje zombiai suprantami kaip atgiję lavonai, užsikrėtę kažkokiu virusu. Tačiau sąvoka „zombis“ kilusi iš vudu kultūros: normalus žmogus zombiu tampa, kai jam įkanda atgijęs numirėlis arba zombių virusas į jo kraują patenka kokiu nors kitu būdu. Zombiai vedini vienintelio poreikio – maitintis.
R. Smithas? iš Otavos universiteto (Kanada), užsiimantis tokių ligų kaip ŽIV, maliarija, Vakarų Nilo karštinė ir kt. plitimo modeliavimu, kartu su savo studentais sukūrė modelį, numatantį, kaip žmoniją užkariautų „gyvieji numirėliai“. Tyrimo rezultatai bus publikuoti knygoje „Matematinis zombių modeliavimas“ („Mathematical Modeling of Zombies“), kuri knygynų lentynas turėtų pasiekti 2014 m.
Zombių pandemija panaši į realių susirgimų plitimą, įsitikinęs R. Smithas?, todėl jie yra patogus epidemiologinių tyrimų objektas. Pavyzdžiui, filme „Pasaulinis Karas Z“ („World War Z“) Brado Pitto suvaidintas herojus, gelbėjantis pasaulį nuo zombių, tuo pat metu sprendžia uždavinius, kuriuos tikrovėje gvildena ir epidemiologai – pavyzdžiui, ieško pirmojo užsikrėtimo atvejo.
Pagrindinis R. Smitho? skaičiavimų parametras – zombių infekuojamasis potencialas. Paprastai fantastiniuose kūriniuose žmogus zombiu pavirsta labai greitai – galima sakyti, tuojau po įkandimo. „Pasauliniame kare Z“ infekuojamasi irgi per keletą sekundžių, tačiau tikrovėje egzistuojančių ligų simptomatika gali išryškėti po užkrėtimo praėjus keletui dienų, mėnesių ar net metų. Todėl sustabdyti „gyvųjų numirėlių“ pandemiją karantinu neįmanoma. Žmones išgelbės tik organizuotos į zombius nukreiptos atakos.
Pagal šiuolaikinės fantastikos kanonus, užmušti zombį įmanoma kulka, strėle, kirviu ar pan. objektu pataikius tiesiai jam į galvos smegenis. Lavoną rekomenduotina sudeginti ir taip sumažinti viruso plitimo tikimybę. Šiuolaikiniai zombiai (pvz., populiariame seriale „Vaikščiojantys negyvėliai“ ["Walking Dead"]) prastai mato, bet nuostabiai girdi ir renkasi prie intensyvaus garso šaltinio. Pavojų kelia būtent didelės zombių santalkos.
R. Smitho? sudarytas modelis sudarytas priėmus sąlygą, kad zombiais virsta numirėliai, o žmonės atakuoja zombių viruso nešiotojus.
„Tikrovėje mirusieji negali būti dinaminiu pokyčių faktoriumi (jie juk nejuda), taip pat ir žmonės nemėgina žudyti tų, kurie susirgo kokia nors infekcija“, - atkreipia dėmesį R. Smithas?.
Todėl kanadiečių skaičiavimuose atsirado papildomi nelinijiniai kintamieji, o štai tikrovėje įprastiniams modeliams būdingas paprastai tik vienas nelinijinis faktorius – infekcijos perdavimas. Zombių atvejui taikytus modeliavimo metodus tyrėjai pritaikė žmogaus papilomos viruso plitimo modeliui, kur papildomi veiksniai – viruso perdavimo galimybė tiek hetero, tiek homoseksualinių kontaktų metu.
R. Smitho? su kolegomis išvesta formulė, nusakanti zombių apokalipsę, yra tokia:
kur N – žmonių populiacijos skaičius, S – virusui imlių žmonių skaičius, Z – zombių skaičius, b – zombių infekuojamasis potencialas.
