Galbūt Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto trečiakursio Tado Janušonio pečių rūpesčiai dar neslegia, o gal jis tiesiog sugeba į pasaulį pažvelgti kitaip. Bet kuriuo atveju, jo vasaros vakarų ir naktų užsiėmimas įspūdį paliks kiekvienam.
Apie šį hobį T. Janušonis sutiko papasakoti DELFI:
Iš kur kilo noras fotografuoti dangų?
Iš esmės tai lėmė pats susidomėjimas dangumi. Studijuoju fiziką, todėl man tokie dalykai, kaip dangus, astronomia, yra labai įdomu. Pirmą kartą į rankas fotoaparatą paėmiau ir fotografuoti pradėjau praėjusių metų vasarą. Mačiau daug įvairių profesionalių fotografų „time-lapse“ sekų – man jos labai patiko, bet nežinojau kaip jos padaromos. Tai paeksperimentavau su fotoaparatu, pastačiau įjungiau – ir kažkas gavosi. Tai nuo praėjusių metų liepos mane „užkabino“ ir viskas prasidėjo.
O fotoaparatas kuo nors ypatingas?
Tikrai ne. Tai yra „Nikon D3100“ - vienas iš pigesnių, skirtas mėgėjams/profesionalams. Ir objektyvas paprastas, standartinis. Bet vėliau, kai labiau pramokau, užsimaniau geresnės optikos ir nusipirkau labai didelio kampo vadinamąjį „fish-eye“ objektyvą. Na ir su juo vėliau nemažai žaidžiau.
Matyt, buvo rimta investicija?
Na, nelabai rimta. Jis vienas iš pigesnių – gal net pats pigiausias „fish-eye“. Šio tipo objektyvai paprastai iš tikrųjų labai brangūs. Tai pirkau iš korėjiečių firmos, be jokios elektronikos, vien paprasčiausią optiką. Ir dar devėtą. Tai daug ir nekainavo.
Tai sistema yra fotoaparatas, objektyvas, stovas...
Taip, stovas – jis nėra labai tvirtas, tai prie apačios pririšu dviejų kilogramų svarmenį, kad būtų stabiliau. Ir dar iš Kinijos užsisakiau intervalometrą, kuris už mane fotografuoja, nes anksčiau tampydavausi kompiuterį, prie kurio jungdavau fotoaparatą ir sistemą valdydavau per kompiuterį. Labai griozdiška sistema buvo. Dabar turiu mažesnį aparatą, kurį galiu bet kur pastatyti ir fotografuoti kaip noriu ir kiek noriu.
O kokius nustatymus naudodamas fotografavai?
Ir tikriausiai kažkiek žaidžiama su ekspozicija?
Tai jau po visko, kai jau turiu nuotraukas, keliu jas į kompiuterį, keičiu nustatymus, kad išryškinčiau, pagražinčiau, spalvas įsotinčiau ir panašiai.
O tai rezultate kiek tikros būna nuotraukos, o kiek „fotošopinės“?
Iš esmės jos tikros, nes technologijos, pritaikytos po fotografavimo, tik padeda priartinti vaizdą prie realybės. Žmogaus akis nėra galingas daiktas ir tikrai nemato tiek, kiek mato fotoaparatas – už tai fotoaparatus labai mėgsta fizikai ir astronomai, nes jie surenka labai daug šviesos ir pamato kur kas daugiau nei gali pamatyti žmogaus akis. Pavyzdžiui, mano klipuke buvo Mėnulio šunys – Mėnulis ir tokios spalvotos juostos iš šonų. Savomis akimis tų spalvų nemačiau, o nufotografavęs jau mačiau. Ir tos spalvotos juostos egzistuoja realiai, tik fotoaparatas ir kompiuteris padeda išryškinti ir pamatyti tai, kas akimi sunkiai įžiūrima. O visiškai nerealių dalykų klipe nėra.
Filmuko gale matomas žvaigždėto dangaus sukimasis. Kaip tai padaryta?
Ten buvo žaidžiama su nuotraukomis: jos buvo sujungtos programėle. Ir kiekviename tolesniame kadre tų nuotraukų buvo jungiama po truputį mažiau arba po truputį daugiau, todėl gaunamas trumpėjančių arba ilgėjančių žvaigždžių pėdsakų vaizdas.
Vienoje filmuko vietoje gražiai užfiksuotas voras. Gal užsiimi ir gamtos fotografavimu?
Iš tikrųjų tą patį vorą buvau suradęs dienos metu. Specialiai ieškojau aukštos apleistos pievos, kurioje tokie vorai gyvena. Radau vieną vorą, bet pamaniau, kad reikėtų, kad būtų dar ir vaizdas į dangų. Tai kai pradėjau vaikščioti, suskaičiavau bent penkiolika delno dydžio tokių vorų. O naktį po tokią didžiulių vorų pilną pievą vaikščioti buvo šiurpoka.
Koks yra fotografavimo procesas? Kas daroma atvažiavus į norimą vietą
Na paprastai tai stengiuosi planuoti kur važiuosiu ir ką fotografuosiu, bet dažniausiai taip nesigauna, nes išeinu į lauką ir pamatau ką nors, kas visiškai nukreipia dėmesį, bėgu į atsitiktinę vietą. Na o toliau... Išsitraukiu stovą, išsimontuoju, uždedu fotoaparatą, pasidarau sau patinkantį vaizdą, pajungiu, paspaudžiu intervalometrą ir žiūriu į dangų, daugiau nieko neveikiu. Pats procesas labai paprastas.
Ir kiek laiko trunka tokia fotosesija?
Vidutiniškai – dvi valandas. Truktų tris ir daugiau valandų, kol akumuliatorius išsektų, bet ši vasara labai nedėkinga – tai objektyvas apsitraukia rasa, tai debesys užeina.
O kas dažniausiai sugadina fotografavimą?
Tai būtent rasa ir debesys.
O jeigu stipresnis vėjas?
Buvo ir taip. Filmuke galite pamatyti ateinančią audrą. Toje vietoje galima stebėti medį, esantį už automobilio. Ir tada, kai ateina antras galingas debesis, tas medis yra nubloškiamas. Ir iš tikrųjų vėjas buvo labai didelis, vos buvo galima pastebėti. Stovas vos laikėsi, o tada dar ir svarmens apačioje nerišdavau – svarmuo atsirado kaip tik po šio įvykio. Tai tada tik dėl vėjo ir nutraukiau fotografavimą.
Gal buvo ir kitų įdomesnių atvejų?
Na šiaip kiekviena scena turi savo istoriją. Kad ir sidabriškieji debesys, kur buvo parodyti pilnu gražumu. Sesuo būdama lauke parašė man žinutę: „Man atrodo, kad matau sidabriškuosius debesis“. Susikroviau viską, pasižiūrėjau – tikrai, pusė dangaus šviečia. Bėgau per visą miestą iki atviros vietos, visas suprakaitavęs, į nieką nežiūrėjau. Bėgti apskritai labai dažnai tekdavo. Tai šen, tai ten ką nors pamatau.
Su Mėnulio šunimis irgi įdomi istorija buvo – tą pačią dieną internete žiūrinėjausi informacijos apie visokius reiškinius ir radau informacijos apie Saulės šunis – tai gana gražus reiškinys. Ir netyčia pamačiau, kad yra analogiškas reiškinys Mėnuliui. Tai gana retas reiškinys. Štai, pagalvojau, tokį reiškinį nufotografuoja tik tie, kuriems labai pasiseka. Ir tą patį vakarą išeinu į lauką, žiūriu, šalia mėnulio kūgis kažkoks šviečia. „Negali būti“, pagalvojau. Išsitraukiau fotoaparatą, padariau kadrą – rimtai. Labai keistas sutapimas.
Ką apie naktinėjimą pievose galvoja namiškiai?
Dvejopai galvoja. Kartais pyksta, kad visus prižadinu ir išlekiu pamatęs ką nors danguje. Bet kai ką nors padarau gražesnio tai visi susižavėję sako: „Va, įdomiai padarė“. Taigi, ir teigiamai, ir neigiamai reaguoja. Kartais jie galvoja, kad veltui tai darau – o iš tiesų tai grynai savo malonumui. Bet pastaruoju metu jie patenkinti.
Ar į „Youtube“ įkeltas filmukas yra vienintelis rezultatas?
Vieną eksperimentinį darbelį buvau padaręs praėjusių metų vasarą. Tai irgi buvo „time-lapse“ filmukas. Bet tai tikrai eksperimentinis darbelis, dar tuomet daug ko nesupratau ir netgi ne pats sumontavau. O rimtesnis darbelis buvo suplanuotas dabar pasibaigusiai vasarai. Na ir du mėnesius padirbau ir gavau štai šį kol kas vienintelį rimtesnį rezultatą – neskaitant įprastinių nuotraukų, kurias padariau tuo pačiu metu.
O kokie ateities planai?
Na dabar šiek tiek įklimpau – mat atsiliepimai labai malonūs. Tai norisi ir pačiam kažką mąstyti. Dabar tik pradedu idėją kurti. Vėl nustebinti būtų sudėtinga, bet, manau, reikės investuoti, nes su tomis pačiomis technologijomis jau daugiau kažko naujo neprimąstysi – reikės arba objektyvo naujo, arba fotoaparato, gal ką pasigaminti arba nusipirkti slaiderį (bėgelį, kuriuo juda fotoaparatas - DELFI), kuris suteiktų filmukams daugiau dinamikos. Taigi, ateičiai kol kas numatomos investicijos, o po sesijos galvoju gal kur pakeliauti, kad ir į Norvegiją pašvaisčių pagaudyti.
