Serengečio nacionaliniame parke esanti stovyklavietė yra mažiausiai 40 tūkstančių metų senumo, turbūt dar senesnė - Vidurinio akmens amžiaus pabaigos. Pagal kūno išsivystymą tai buvo šiuolaikiniai žmonės, ginčijamasi tik dėl jų kultūros ir elgsenos.
Apskritai Rytų Afrikoje Vidurinis akmens amžius prasidėjo maždaug prieš 280 tūkstančių metų ir baigėsi prieš 45 tūkstančius metų.
Kaip pasakojo Ajovos universiteto paleontologijos profesorius Johnas Boweris (Džonas Baueris), rasta ne tik stručio kiaušinių lukšto karolių ir kaulo dirbinių, bet ir dažų - "daugybė ochros pieštukų, sutrintos ochros porcijų, matyt, naudotų dažų gamybai".
Dar vienas išskirtinis radinys - šamo kaulai. "Paprastai Vidurinio akmens amžiaus stovyklavietėse nebūna jokių žuvies radinių. Vadinasi, kultūros lygis Lojangalanio upės slėnyje Serengečio nacionaliniame parke anuo metu buvo gerokai aukštesnis už vidutinį.
Europoje Vidurinio akmens amžiaus žmones atitiko vadinamasis Vidurinis paleolitas, kai greta vieni kitų gyveno ir neandertaliečiai, ir kromanjoniečiai. Tačiau faktų, kad neandertaliečiai būtų daręsi papuošalus, labai maža ir jie ginčytini.
Pavyzdžiui, Europos stovyklaviečių tyrinėjimo vadovas Arizonos universiteto mokslininkas Curtis Mareanas (Kertis Marinas) abejoja, kad neandertaliečiai galėjo gaminti tokius smulkius dirbinius kaip rastieji balti stručio kiaušinių lukšto karoliai.
Anot jo, Lojangalanio slėnio radiniai yra tikri simbolinio elgesio pavyzdžiai. Taip pat galima teigti, kad šiuolaikiniai žmonės, migruodami į Europą iš Afrikos, atnešė į šį žemyną ir mąstymą simboliais.
Be to, C. Mareanas neigia, jog Lojangalanio slėnio gyventojai galėjo būti neandertaliečiai. Ligi šiol jie buvo randami tik Europoje, kol neišnyko maždaug prieš 30 tūkstančių metų.
J. Boweris ketina grįžti vėl į šią stovyklavietę patyrinėti žmonių kaulų, dantų, radiokarboniniu metodu tiksliau nustatyti radinių amžių.