Daugiau kaip 100 tonų pesticidų kapinynas slūgso ir Rokiškio rajono Baušiškių kaime. Apie 60 tonų šių chemikalų - Kretingos rajono Senosios Įpilties kaime. Šios ekologinės "minos" šiandien ne mažiau pavojingos negu prieš keletą ar keliolika metų. Pesticidų, tiesa, mažesniais kiekiais, dar esama ir kitose šalies vietose.
Europos Parlamentas neseniai įpareigojo Europos Sąjungos šalis mažinti pesticidų naudojimą, sugriežtinti jų registravimo tvarką ir apriboti purškimą iš lėktuvų.
Ir prašė, ir keikė
Žmonės, kuriems likimas lėmė gyventi netoli pesticidų sandėlių, ne kartą siuntė valdžios įstaigoms ir pagalbos šauksmus, ir prakeiksmus. "Anksčiau Žygmantiškių pesticidų kapinynas buvo aptvertas tvora, teritorijoje netrūko priešgaisrinių priemonių.
Tačiau jau keletą metų juo visiškai nesirūpinama - teritorija nusiaubta, net nėra įspėjamųjų ženklų. Kaip tyčia, prie kapinyno yra grybingos vietos ir gausu uogų, todėl nežinantys apie pesticidus žmonės neretai čia užklysta. Kai kurie skundžiasi, jog pabuvus čia pradeda skaudėti galvą, pykina.
Kyla įtarimų, jog iš kapinyno cheminės medžiagos patenka į orą, požeminius vandenis, o iš jų - į netoli tekančią Šalčios upę. Jeigu taip yra iš tikrųjų, mes esame nuolat nuodijami", - tai eilutės iš laiško, kurį šalies vadovams parašė Žygmantiškių kaimo žmonės.
Jie priminė, jog Žygmantiškių ekologinė bomba sykį jau buvo sprogusi. "Aikštelės eksploatavimo pradžioje, kai jau buvo sukaupta apie 4 tūkst. centnerių pesticidų, kilo didžiulis gaisras. Per jį dėl aukštos temperatūros suiro rezervuarų gelžbetonis ir molio pagrindas", - rašoma laiške. Vietos žmonės įsitikinę, kad nuo to laiko pesticidai patenka į smėlingą šios vietovės gruntą, netinkamą tokiam objektui įrengti.
1993 metais buvo užsiliepsnoję ir Baušiškių kaimo fermoje sukrauti pesticidai. Gaisrą pavyko nuslopinti tik buldozeriais chemikalus užstūmus storu žvyro sluoksniu. Po to šis "pilkapis" buvo uždengtas specialia membrana.
Pareigūnai ramina
1990 metais aplinkosaugos ir žemės ūkio laboratorijoms atlikus Žygmantiškių pesticidų kapinyno bei prie jo esančios teritorijos gruntinio vandens stebėseną paaiškėjo, kad dviejuose gręžiniuose aptikta simazino koncentracija keletą kartų viršijo didžiausią leistiną. Be to, kapinyno teritorijoje buvo aptikta chlororganinių junginių.
Chlororganiniai pesticidai (vienas žinomiausių tarp jų - DDT) aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo pripažinti itin toksiškais ir daugelyje pasaulio šalių uždrausti naudoti.
Apie naujesnius Žygmantiškių kapinyno tyrimus aplinkosaugininkai kalbėti nemėgsta - gal dėl to, jog šie tyrimai atliekami retai, o gal ir todėl, jog jų rezultatai nedžiugina. "Didelio pavojaus ten nėra", - ramina Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono departamento Valstybinės analitinės kontrolės skyriaus vedėja Stasė Šivienė.
Keletą metų šio pesticidų kapinyno įtakos aplinkai tyrimai net nebuvo atliekami. Anksčiau juos čia vykdė Žemės ūkio ministerijos Valstybinė augalų apsaugos stotis, bet 1998 metais ji buvo likviduota ir pavojingas objektas liko be priežiūros.
Aplinkos ministerijos Aplinkos apsaugos agentūra šio kapinyno tyrimų kratėsi - esą nėra tam lėšų. Tada Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas susitarė su individualiąja Jono Jonyno įmone "Ecofirma", kad ši atveš tikrinti Žygmantiškių grunto mėginius. Kai departamento darbuotojai nuneša juos tame pačiame pastate įsikūrusiems kolegoms į Aplinkos apsaugos agentūrą, šiems nelieka nieko kita, kaip priimti.
Kasti teks atsargiai
Aplinkosaugininkai tikina, jog kitais metais pesticidų kapinynų nebeliks: Vyriausybei šiemet patvirtinus Pesticidų atliekų saugojimo vietų ir užterštų teritorijų 2007-2013 metais tvarkymo programą bei skyrus lėšų iš valstybės iždo ir Europos struktūrinių fondų, tapo realu Lietuvoje galutinai atsikratyti senų pesticidų.
Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) neseniai paskelbė konkursą atlikti šiuos darbus. Jau žinoma šio konkurso nugalėtoja, tik APVA kol kas jos neskelbia.
Konkursą laimėjusi bendrovė privalės ne tik iškasti ir išgabenti į Vokietiją pesticidus iš Žygmantiškių, Baušiškių ir Senosios Įpilties kapinynų, bet ir ištirti, iškasti, išgabenti dvylikoje šalies vietų, kur vyko didžiausi pesticidų gaisrai, dirvožemį.
Taip pat numatoma išvalyti trisdešimtyje vietų, kur buvo didžiausi pesticidų sandėliai, chemikalų likučius, užterštą gruntą ir statybines atliekas. Šiems darbams skirta apie 10 mln. eurų, tad pretendentų į tokį pelningą užsakymą bei įtarimų, ar lėšos panaudojamos skaidriai, tikriausiai nestigs. Pesticidus iškasti teks itin atsargiai - susijungę su deguonimi kai kurie jų vėl gali užsiliepsnoti.
Buvo pristigę lėšų
Pagal ankstesnę Vyriausybės patvirtintą Pesticidų atliekų tvarkymo 2002-2005 metais programą per ketverius metus iš 40 šalies savivaldybių 117 sandėlių į Vokietiją buvo išgabenta ir ten sudeginta 3240 tonų senų ir netinkamų naudoti pesticidų.
Pasak Aplinkos ministerijos Aplinkos kokybės departamento Užterštų teritorijų ir atliekų skyriaus vyriausiojo specialisto Audriaus Naktinio, Žygmantiškių, Baušiškių ir Senosios Įpilties pesticidų sankaupos pirmuoju etapu nelikviduotos todėl, jog pritrūko lėšų.
Be to, dar būtina sutvarkyti buvusias pesticidų saugojimo vietas. Gruntas, paviršiniai ir požeminiai vandenys ten kol kas ištirti nepakankamai. Jie, ypač gruntas, kaip rodo tyrimai, daugeliu atvejų užteršti pesticidais.
Vajaus pasekmės
Sovietiniais laikais į Lietuvą kasmet būdavo įvežama maždaug 10 tūkst. tonų pesticidų - SSRS vyko chemizacijos vajus. Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje keliolikoje Lietuvos rajonų atlikti tyrimai parodė, kad simazino ir kitų pesticidų koncentracija dirvoje kai kuriose šalies vietose kelias dešimtis, o kai kur - net kelis šimtus kartų viršijo didžiausią leistiną.
Toli gražu ne visi pesticidai buvo sunaudojami, mat Maskva kasmet nurodydavo pilti vis naujus chemikalus, didesnį jų kiekį. Nesunaudoti pesticidai būdavo nurašomi, o faktiškai likdavo sandėliuose. 1990 metais atlikta apskaita parodė, jog Lietuvoje daugiau kaip tūkstantyje vietų sukaupta per 4 tūkst. tonų senų pesticidų.
Kadangi daug kur pesticidai buvo sukrauti netinkamai, tarp jų neretai vykdavo cheminės reakcijos ir kildavo gaisrai. Troškūs ir nuodingi degančių chemikalų dūmai tai vienoje, tai kitoje šalies vietoje užtvindydavo apylinkes.
Iš pradžių norėta visus šalyje sukauptus degius pesticidus sukūrenti Akmenės cemento gamykloje, tačiau užprotestavus vietos gyventojams ir žaliesiems nuspręsta chemikalus išvežti sudeginti į užsienį.
Dalis jų išgabenta į Rusiją, bet kilo skandalas, kai paaiškėjo, kad Lietuva pažeidė Jungtinių Tautų konvenciją "Dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų bei jų tvarkymo kontrolės" - Rusija nėra pasirašiusi šios konvencijos. Vėliau Vyriausybei patvirtinus pesticidų atliekų tvarkymo programą ir skyrus tam darbui pinigų buvo paskelbtas tarptautinis konkursas. Jį laimėjo Vokietijos pavojingų atliekų deginimo firma "Abfall Verwertungs Gesellschaft".
Į šią įmonę iš Lietuvos ir buvo deginti gabenami pesticidai. Tai kainavo nepigiai - už tonos pesticidų sudeginimą teko mokėti apie 4 tūkst. litų. Kai kurie specialistai, pavyzdžiui, Chemijos instituto mokslo darbuotojas Romualdas Rekertas, sako, jog išveždama pesticidus Lietuva prarado dar daugiau pinigų, mat dalį pesticidų galima buvo sunaudoti pagal paskirtį.
