Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) kvietimu Lietuvoje lankęsis profesorius ne tik skaitė paskaitas apie procesus po didžiulės krizės atsinaujinančiame Detroito mieste, bet ir dalyvavo sociologijai skirtoje konferencijoje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Tuberkuliozės krizę Niujorke, Čikagoje ir Detroite 1990-aisiais sekęs P.Drausas pastebi, kad didžiausia problema būna pavėluota reakcija ir nepakankami resursai. Vėlesnėse ligos plitimo stadijose – neužtikrintas tęstinumas.
O geriausias ginklas kovoje su bet kokia galima epidemija – stipri socialinė politika, vienodai paliečianti tiek ekonomiškai stipresnes, tiek silpnesnes visuomenės grupes.
Jo teigimu, iš socialinių mokslų žmonės turėtų tikėtis ne konkrečių nurodymų ar pamokymų, o kompaso, padedančio susigaudyti įvairiose gyvenimiškose situacijose ir atsilaikyti, susidūrus su sunkia tikrove.
– Kokias pamokas galime išmokti iš Detroito bankroto ir bandymo prisikelti istorijos?
– Yra du būdai, kuriais šis klausimas dažniausiai atsakinėjamas. Pirmasis būdas – negatyvus, antrasis – pozityvus. Negatyvusis būdas pabrėžia, kad Detroitas buvo per daug priklausomas nuo vienos pramonės šakos, sukūręs savo aplinką taip, kad ji nesuteikė lankstumo krizės akivaizdoje.
Taip pat mieste buvo daug segregacijos, rasinės atskirties, kuri lėmė ne tik teisingumo problemas, bet paveikė ir regiono ekonominę situaciją, nes dalis tų žmonių negalėjo laisvai judėti, išnaudoti įvairių galimybių.
Mes turėjome situaciją, kai žmonės norėjo dirbti, darbų tam tikrose regiono vietose buvo, bet žmonės negalėjo jų pasiekti. Visos šios problemos buvo nulemtos miesto statymo principo. Tad pirmoji pamoka būtų tokia: lengviau statyti nei perstatyti. Būkite racionalūs, kai statote.
Daugelis senųjų pasaulio miestų vystosi kaip natūralus audinys, į kurį įpinami nauji elementai. Detroitas buvo statomas kaip tam tikras įrankis, kuris turėjo tarnauti automobilių gamybos industrijai. Kai ši industrija susidūrė su sunkumais, prasidėjo deindustrializacijos, globalizacijos procesai, infrastruktūra pasidarė per brangi išlaikymui, pasimatė ir kitos problemos.
Iš dalies problemas lėmė ir politinė fragmentacija, kuri neleido sukurti nuoseklaus regiono vystymosi planų. Tai negatyvūs procesai.
Pozityvus būdas kalbėti apie Detroitą yra iš dabarties perspektyvos. Detroito gyventojai mėgsta posakį: „surasti išeitį situacijoje be išeities“. Tai atsispindi pastangose surasti sprendimą bendruomenėje tuomet, kai valdžia negali pasiūlyti nieko konkretaus. Beveik visuose miesto rajonuose yra žmonių, kurie ieško būdų panaudoti atsivėrusias tuščias erdves ar apleistus namus ir paversti juos kažkuo vertingu – sodu ar naujomis dirbtuvėmis savo amatui.
– Ar Detroito atgaivinimo procese dabar didesnį vaidmenį vaidina valstybės įsitraukimas, ar privačios ir bendruomeninės iniciatyvos?
– Jungtinėse Valstijose istoriškai nepasitikima jokiu centralizuotu planavimu. Tai turi ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Mičigane veikia vadinamoji „namų taisyklė“ (home rule), kuri leidžia tam tikrai bendruomenei pasakyti, kad dėl šio klausimo mes spręsime patys ir niekas kitas neturi teisės mums nurodinėti.
Tai susiję ir su bendrais amerikietiško gyvenimo principais. Federalinė valdžia lyg ir įsitraukusi į visus procesus, bet dažnai žmonės turi priešinimosi ar savo iniciatyvos galimybę.
Net ir Detroito bankroto atveju tai nebuvo tiesioginis federalinės valdžios įsikišimas. Buvo pasamdyta privati žmonių komanda, kuriai mokėjo valstija. Jie sukvietė miesto elitą, kuris turėjo nuspręsti, kam bus nukirsta finansavimo dalis ir kaip valdysime viešuosius finansus.
Vienas taupymo taikinių buvo Detroito menų institutas. Buvo iškelta idėja išparduoti puikią jų meno kolekciją, kad būtų apmokėta miesto skola. Ji buvo sukaupta todėl, kad muziejų valdęs ir tuo metu didžiulę finansinę galią turėjęs miestas buvo pasamdęs netgi konkretų pareigūną, kuris keliavo po pasaulį ir supirkinėjo įvairius meno kūrinius.
Kai iškilo galimybė, kad miestas nebus pajėgus išmokėti tokių socialinių išmokų kaip pensijos, buvo svarstoma miestui priklausančią kolekciją išparduoti. Bet tuomet sukilo turtingoji miesto klasė, kuri įmokėjo dalį pinigų į fondą. Pensijos buvo apkarpytos, bet galiausiai išmokėtos ir nereikėjo imtis turto pardavimo. Menas iš tiesiog turto tapo viešuoju gėriu.
Daugelis visą gyvenimą Detroite praleidusių žmonių matė meno išpardavimą kaip savo didžiausių brangenybių atidavimą, vertingiausio, ką miestas turi atidavimą. Tad tai buvo galimybė išsaugoti tai, kas svarbiausia.
– Kas padėjo Detroitui įgauti naują perspektyvą?
– Su kolege esame rašę apie Detroito įvaizdį, pasiremdami siaubo filmų vaizdiniais – vampyrų, zombių, vaiduoklių, vilkolakių. Didžioji miesto problema buvo ta, kad tikrieji įvykiai mieste atsimušdavo į miesto įvaizdžius. Žmonės Jungtinėse Valstijose turėjo susikurtus apokaliptinius Detroito vaizdinius, kurie veikė ir miesto realybę – atbaidydavo keliautojus, investuotojus, žmones turinčius naujų idėjų.
Naujo mero išrinkimas, keli didesni investuotojai prisidėjo prie to, kad Detroitas iš mirštančio miesto žmonių akyse taptų sugrįžimo, atgimimo miestu. Realybėje daugelyje rajonų galėjo būti tokia pati niūri, bet pats miesto vaizdinys su nauju naratyvu ėmė keistis.
Žmonės mėgsta sugrįžimo istorijas ir jiems patinka naujas naratyvas, bet daugelis jų vis dar kelia klausimus, ar tos investicijos pasitarnaus ir jiems.
Didelio pasisekimo sulaukė nauja miesto apšvietimo struktūra, geresnis aptarnavimas viešųjų paslaugų sektoriuje, pagreitėjęs policijos atsakas.
– Savo paskaitose kalbate apie miesto planavimo įtaką ekonominei ir socialinei atskirčiai. Ar galėtumėte glaustai paaiškinti šį sąryšį?
– Kaip sociologas aš gana kritiškai žiūrėjau į idėją, kad miesto planavimas gali spręsti, tarkime, finansinius skirtumus, bet mane domina, ar tokia įtaka apskritai yra. Tiesa tokia, kad mes galime formuoti aplinką, kuri prisidėtų prie žmonių gyvenimo pagerėjimo.
Sociologai dažnai turi kažkiek tragišką požiūrį į žmonių gyvenimą ir mane nuoširdžiai nustebino tai, kad dizaino sprendimuose glūdi geresnio gyvenimo idėjos.
Jungtinėse Valstijose sunku sulaukti dėmesio ar konkretaus atsako apeliuojant į tai, kad valdžia turi kovoti su gyventojų skurdu. Bet jei pradėsime kalbėti apie tai, kad mūsų aplinka turėtų būti pertvarkyta priklausomai nuo socialinės įvairovės ar visuomenės sveikatos iššūkių, tuomet gali atsirasti daug šalutinių pagalbos linijų.
Daugelyje miestų rajonų yra įvairių architektūrinių ar techninių sprendimų, kurie nėra gerai išnaudojami arba gali būti išnaudojami geriau tam, kad sujungtų įvairias miesto dalis, pagerintų susisiekimą, pritrauktų investicijas.
Jei sugebėsi atrasti galimybių išnaudoti tas nematomas jungtis, kūrybingai išnaudoti aplinką, jos gali atvesti investicijas į jūsų miesto rajoną.
– Ar netinkamas miesto planavimas turi įtaką visuomenės sveikatai? Ar pandemijų akivaizdoje kai kurie miestai yra pranašesni už kitus?
– Aš buvau komandos, kuri siekė suvaldyti tuberkuliozės protrūkį praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Niujorke, dalimi. Tiesą sakant, mums pavyko suvaldyti ją iki istorinių žemumų.
Reikia pripažinti, kad tokie virusai kaip koronavirusas, pasakysiu tai baisiai, bet yra žymiai demokratiškesni nei tuberkuliozė. Didelę tikimybę užsikrėsti turi visi, nepriklausomai nuo jų socialinių ar ekonominių sąlygų. Žinoma, jei virusas įgyja pandemijos lygį, didžioji dalis mirčių pasirodo būtent vargingiau gyvenančiųjų gretose.
Mano patirtis tuberkuliozės krizės atveju rodo, kad labai svarbu negailėti finansų pradinėse stadijose ir skirti daug dėmesio prevencijai. Laiku nepasirūpinus, vėliau pinigų reiks skirti tik daugiau, o situacija tampa tik sudėtingesnė.
Nepasakysiu nieko naujo, bet geriausia visuomenės sveikatos politika yra aktyvi socialinė politika, kuri užtikrina darbą, pakankamą ir sveiką mitybą, būstą.
Koronaviruso atveju mes susiduriame su greitai sklindančiu ir galinčiu mutuoti virusu. Pažeidžiamiausi čia gausiai gyvenami ir suspausti miestai. Jei virusas patenka į tokią erdvę, turint galvoje, kad dalis žmonių nėra pakankamai informuoti, jis tampa tuo, kas epidemiologijoje vadinama „rezervuaru“.
Mūsų amžiaus simptomas yra nerimauti dėl apokaliptinių scenarijų. Panikuoti nereikėtų, nes jei virusas galėtų nušluoti visą žmoniją, tai jau būtų įvykę. Mūsų organizmai galiausiai išvysto imunitetą ir tuomet pavojus vis labiau mažėja.
Žvelgiant iš visuomenės pusės, labai svarbu, kad visuomenė būtų ne tik fiziškai sveika, bet ir turinti stiprius socialinius kontaktus, gaunanti kaip įmanoma daugiau informacijos. Investicija į visuomenės sveikatą ir sąmoningumą yra geriausias ilgalaikis ginklas prieš įvairias galimas epidemijas.
– Koks sociologo vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje? Ar žmonių abejingumas mokslo atsakymams nekelia nerimo?
– Savo studentams aš dažnai bandau pakartoti tai, kad globaliame, kaip niekada apjungtame ir daug galimybių suteikiančiame pasaulyje žmonės jaučiasi kaip niekada vieniši ir izoliuoti.
Technokratai gali jums paaiškinti kaip struktūruoti biurokratiją, t.y. duoda jums tam tikrą kelio žemėlapį. Sociologai ir kiti socialinių mokslų atstovai suteikia jums kompasą, pagal kurį galite visoje aplinkoje orientuotis patys. Jie nebūtinai suteikia konkrečius atsakymus, bet padeda susigaudyti ir suprasti patiems.
Sociologija suteikia galimybę susirinkti įvairius įrankius, gebėjimus, kuriuos galima panaudoti susidūrus su institucijų, bendruomenių veikla, perprantant naujas kultūras, sistemų organizavimą, galios struktūras.
Gavę tam tikrų teorinių žinių, suprasdami metodus, žmonės gali lengviau susigaudyti šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame socialinis audinys ir kaip niekada plačiai apjungtas, bet kaip niekada trūkinėjantis tuo pačiu metu.
– Ar žmonės supranta šio susigaudymo svarbą? Kartais atrodo, kad daugelis mieliau renkasi ne socialinių mokslų teikiamą kompasą, o GPS tipo atsakymus, kurių pilna internete ar socialiniuose tinkluose?
– Taip, GPS tipo metodai yra labai patogūs. Bet reikia prisiminti, kad GPS nepadės jums pažinti aplinkos, tik nukreips į konkrečią vietą. Jūs ten nukeliausite be konteksto ir reikalingų žinių. Kai pasaulis staiga trenksis tau į veidą visu savo realumu, GPS neveiks ir turėsi viską permąstyti bei suprasti pats.
Jums patiems reikės kelti ir atsakyti klausimus: koks gyvenimas yra geras? Kokioje visuomenėje mes norime gyventi? Kokia visuomenė yra gera? Kokią visuomenę mes norime palikti savo vaikams?
Čia mes sugrįžtame prie klasikinės Marxo-Durkheimo diskusijos apie tai, kad mes čia esame ne tik tam, kad būtume, bet ir tam, kad padarytume pasaulį geresniu – bet kokiu? Būtent todėl socialiniai mokslai išsaugo savo galią ir perspektyvą.
