Kelionės baigėsi 1972 m. gruodį, kai „Apollo 17“ paliko Mėnulio aukštumas ir išskrido namo. Nuo to laiko nė vienas žmogus, juo labiau amerikietis, neišsiveržė iš žemosios Žemės orbitos.
Prezidento Donaldo Trumpo administracija teigia pasiryžusi tai pakeisti. Kovo pabaigoje viceprezidentas Mike'as Pence'as paskelbė, kad Baltųjų rūmų „oficiali politika“ – per ateinančius penkerius metus sugrąžinti JAV astronautus į Mėnulio paviršių. Toks trumpas terminas skamba šauniai – gal tik pernelyg ambicingai. Šiaip ar taip, naujasis JAV nusileidimas Mėnulyje nebus sėkmingas, jei po savęs tepaliks dar vienus Mėnulio batų pėdsakus. Naujoji misija turėtų sutelkti dėmesį į technologijų, infrastruktūros ir komercinių motyvų kūrimą, siekiant užtikrinti, kad tokie vizitai vyktų dažniau nei porą kartų per šimtmetį.
Johnas F. Kennedy, kurio paramą pasakiškai brangioms kosmoso ekspedicijoms kurstė baimė, kad sovietai nuskris į Mėnulį pirmi, turėjo visai kitų tikslų. Tam, kad amerikiečiai anksčiau už sovietus pasiektų mėnulį, NASA 7-ajame dešimtmetyje surijo apie 5 proc. federalinio biudžeto. Vos tik misijai pasibaigus sumažėjo ir finansavimas. Šiandien NASA gauna tik apie 0,5 proc. federalinio biudžeto.
Nesant akivaizdžios grėsmės iš užsienio, kadaise įspūdingą JAV tyrimų programą dusina administracinė inercija, o valstybės pinigai verčiau nukreipiami vietinės reikšmės projektams. Pavyzdžiui, „Space Launch System“ (SLS), 12 milijardų dolerių kainavusi raketa, turėjusi išsiųsti amerikiečius atgal į Mėnulį, daugiau kaip dvigubai viršija numatytas sąnaudas ir ne vieneriais metais atsilieka nuo nustatyto termino. Dabartiniu tempu raketa nuskraidins amerikiečius į Mėnulį tik 2028-aisiais – nors Kongresas patvirtino jos finansavimą dar prieš 18 metų.
Būdamas verslininku, D. Trumpas niekada nerodė didelio susidomėjimo kosmosu, o tapęs prezidentu – dar mažiau. Tačiau jis yra apsėstas technologinių varžybų su Kinija. Nors vis dar atsiliekanti nuo JAV keliais dešimtmečiais, Kinija pastaraisiais metais nusiuntė į Mėnulį kelis savo mėnuleigius ir planuoja per ateinantį dešimtmetį nusiųsti dar daugiau, o šio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje svarsto ir astronautų misijos galimybę. Be to, Kinijos vyriausybė neslepia fakto, kad Mėnulį mato kaip strateginę karinę ir ekonominę investiciją.
Atremdama Kinijos ambicijas, D. Trumpo administracija padidino NASA biudžetą, parėmė reguliavimo reformas, skirtas komerciniams kosmoso tyrinėjimams skatinti, ir pradėjo rengti karines kosmoso pajėgas. Panašu, kad Amerikai atėjo laikas susigrąžinti vadovaujančią poziciją Mėnulio tyrinėjimuose.
Tai nebus nei lengva, nei pigu. Pagrindinė misijos struktūra priklausys nuo SLS raketos, dar nepastatytos aplink Mėnulį skriejančios kosminės stoties ir privačiai sukurto mėnuleigio. „Ars Technica“ praneša, kad NASA tokiam projektui įgyvendinti gali pareikalauti net 8 mlrd. dolerių per metus.
Nors D. Trumpas aiškiai tikisi susišluoti nuopelnus už nusileidimą Mėnulyje iki galimos antrosios kadencijos pabaigos, tokia skuba iš tiesų yra pateisinama. Iki kovo mėnesio NASA turėjo tik miglotus planus nuskraidinti žmones į Mėnulį 2028 m., remdamasi dar B. Obamos valdymo metais parengtu projektu. Dešimtmečių patirtis liudija, kad brangūs kosmoso užkariavimo planai, išsitęsę per kelių prezidentų kadencijas, paprastai būna atšaukiami. Paspartinus reikalus – ir darant prielaidą, kad tai galima padaryti saugiai – projektui suteikiama daugiau šansų.
Be to, penkerių metų terminas privers NASA rangovus – ypač „Boeing Co.“ ir kitus, susijusius su biudžeto išpūtimu ir SLS paleidimo uždelsimu – įrodyti, kad jų technologijos yra kažkas daugiau nei vietinės reikšmės projektai. Jeigu jie negali įvykdyti įsipareigojimų iki numatyto termino, nebėra prasmės toliau jų finansuoti, ypač tokiu metu, kai komercinės kosmoso kompanijos, tokios kaip Elono Musko „Space Exploration Technologies Corp.“ ir Jeffo Bezoso „Blue Origin LLC“, kuria savo Mėnulio tyrinėjimų programas.
Vis dėlto bet koks amerikiečių nusileidimas Mėnulyje bus tik brangiai kainuojantis kaskadinis triukas, jei nebus aiškaus plano – ir infrastruktūros, kuri užtikrintų, jog tokios misijos taps prieinamos ir įprastos. Tai reiškia, kad į misijos planavimą nuo pat pradžių būtina įtraukti ir komercinio sektoriaus poreikius. Tik tokiu atveju NASA gali tikėtis sukurti nuolatinę Mėnulio bazę, kuri remtų tiek viešąsias, tiek privačias iniciatyvas (ir taptų atsvara panašiems Kinijos planams).
Pirmieji ženklai nieko gero nežada. NASA sprendimas paleisti brangią SLS misiją užkerta galimybes komercinėms kosmoso kompanijoms, nekantraujančioms užsidirbti iš kelionių į Mėnulį. Be to, nėra aišku, koks tikslas paleisti aplink Mėnulį skrieti brangią kosminę stotį, jei komercinė kosmoso bendruomenė – iki šiol – rodė mažai susidomėjimo ir neplanavo naudoti jos mėnulio tyrinėjimams.
Gera naujiena ta, kad NASA tvirtai pabrėžė tikinti, jog, įgyvendinant naująją Mėnulio misiją, tam tikrą vaidmenį atliks ir komercinis kosmoso sektorius. Prieš tai, kai Kongresas įsipareigos misiją finansuoti, NASA turėtų išdėstyti aiškų planą, kokiu būdu pirmoji misija padės pamatus antrajai, taip pat – nuolatiniam JAV įsitvirtinimui Mėnulyje. Sėkmingas nusileidimas Mėnulyje po savęs turėtų palikti šį tą daugiau, nei batų pėdsakus.
