Šiaurinėje Sirijos dalyje iškastų gyvūnų DNR tyrimas padėjo išsiaiškinti, kas per sutvėrimai, remiantis praeities šaltiniu liudijimais, traukdavo kitados šiame krašte gyvenusių žmonių karo vežimus, rašoma portale „Live Science“.
„Sprendžiant iš skeletų, tai buvo arklinių (Equidae) šeimos gyvūnai, tačiau jų dydis neatitiko nei naminių asilų, nei laukinių Sirijos asilų gabaritų, – aiškina tyrimą atlikusių mokslininkų komandos narė Eva-Maria Geigl, genomikos specialistė iš Paryžiaus Jacques‘o Monod instituto. – Taigi, gyvūnai buvo kitokie, tiktai neaišku, kuo būtent skyrėsi.“
Remiantis atlikto tyrimo išvadomis, į karo vežimus kinkyti gyvūnai buvo stiprūs, greiti ir sterilūs hibridai, susidarantys kryžminant naminio asilo pateles su laukinių Sirijos asilų patinais – dabartinių kasinėjimų vieta tapusiame regione gana paplitusiais gyvūnais.
Senoviniuose rankraščiuose šie gyvūnai minimi kaip ypač vertingi ir labai brangūs sutvėrimai. Didžiulį jų išskirtinumą veikiausiai nulėmė veisimo proceso sudėtingumas, teigia E. M. Geigl.
Kadangi visi gyvūnai, kaip ir daugelis hibridų (pavyzdžiui, mulai), buvo nevaisingi, norint jų turėti, tekdavo priversti poruotis namines asiles su pagautais laukiniais asilais.
Sugauti laukinį asilą – uždavinys ne iš lengvųjų, kadangi laukiai asilai daug greitesni ir už naminius, ir už čia aptariamus hibridus, be to, yra ypač baikštūs ir visiškai neprijaukinami.
„Tie asilų hibridai, galima sakyti, buvo gauti bioinžinerijos metodu, – sakė E. M. Geigl portalui „Live Science“. – Tai yra seniausiai išveisti hibridai. Kadangi dėl kiekvieno egzemplioriaus tekdavo nemenkai suvargti, jie buvo ypač vertinami.“
Kariniai asilai
Šie arklinių šeimos atstovai yra paminėti keliuose iš Mesopotamijos mūsų laikus pasiekusiuose molinėse lentelėse dantiraščiu užrašytuose tekstuose. Jų atvaizdų galima pamatyti prieš maždaug 4500 metų sudėliotoje sceną iš Ūro vaizduojančioje šumerų mozaikoje, šiuo metu eksponuojamoje Londono Britų muziejuje. Mozaikoje gyvūnai pavaizduoti tempiantys keturračius karo vežimus.
Archeologai jau seniau įtarė, kad tie gyvūnai galėjo būti asilų hibridai, tik negalėjo atsakyti, kas su kuo būdavo suporuojama.
Kai kurie specialistai manė, kad laukiniai Sirijos asilai tam tikti negalėjo, nes buvo per maži.
Ši rūšis dabar išnykusi: paskutinis laukinis Sirijos asilas, buvęs tik kiek daugiau nei metro aukščio, nudvėsė 1927 metais seniausiame pasaulyje lig šiolei veikiančiame zoologijos sode – Vienos „Tiergarten Schönbrunn“.
Gyvūno palaikai saugomi Austrijos sostinės gamtos istorijos muziejuje. Čia minimą tyrimą vykdę mokslininkai Vienos muziejuje saugomo paskutinio laukinio Sirijos asilo genomą palygino su genomu, nustatytu pagal 11 tūkst. metų senumo kaulą, priklausiusį dabartinės Turkijos pietryčiuose esančioje Giobekli Tepės archeologinėje vietovėje atkastam laukiniam asilui.
Palyginus genomus tapo aišku, kad abu gyvūnai priklausė tai pačiai rūšiai, tačiau senųjų laikų asilas buvo gerokai didesnis. Tenka daryti išvadą, kad laukiniai Sirijos asilai tik pastaraisiais laikais tapo mažesni, ir taip nutikti galėjo dėl kokių nors išorinių aplinkybių, pavyzdžiui, medžioklės, nurodė E. M. Geigl.
Senovės Mesopotamija
Istorikai mano, kad pirmieji karinių asilų veisėjai buvo šumerai ir tokia praktika jie vertėsi dar 2500 m. pr. Kr., kitaip sakant, ne mažiau kaip 500 metų anksčiau nei atsirado pirmieji naminiai arkliai – į šiaurę nuo Kaukazo kalnų plytinčioje stepėje paplitusių gyvūnų palikuonys.
Remiantis senovinių šaltinių teikiama informacija, karinių asilų veisimo ir prekybos jais tradicijas ištisus šimtmečius tęsė šumerų įpėdiniais tapę žmonės, pavyzdžiui, asirai. Apie tai byloja ant akmeninės plokštės, rastos vietovėje, kurioje seniau buvo Ninevija (viena iš Asirijos sostinių), išraižytas piešinys, vaizduojantis sugautą laukinį asilą vedančius vyrus. Dabar šis radinys saugomas Britų muziejuje.
Per pastarąjį tyrimą analizuoti asilų hibrido kaulai buvo pristatyti iš Sirijos šiaurėje (Tell Umm el-Marra) aptikto nekropolio. Šis kapinynas, kaip manoma, galėjo atsirasti senojo bronzos amžiaus laikotarpiu, nuo 3000 iki 2000 m. pr. Kr., na, o visa vietovė greičiausiai yra egiptietiškuose tekstuose paminėto senovės miesto Tubos griuvėsiai.
Tyrimo objektu tapusius kaulus maždaug prieš dešimt metų iškasė prie tyrimo prisidėjusi archeologė Jill Weber iš Pensilvanijos universiteto. Atkreipusi dėmesį į nuo pakinktų ant palaikų dantų atsiradusias žymes ir tam tikrą nusidėvėjimą, bylojantį apie tikslingą šėrimą, mokslininkė padarė prielaidą, kad gyvūnai, kuriems tie kaulai priklausė, ir buvo būtent tie, kuriuos Mesopotamijos gyventojai kinkydavo į karo vežimus.
Asilų hibridai buvo greitesni už arklius, todėl praktikos kaip tik jais kinkyti karo vežimus nebuvo atsisakyta net ir po to, kai po Mesopotamiją išplito naminiai arkliai.
Visgi ilgainiui hibridų veiksimo tradicija nunyko ir šito priežastis veikiausiai ta, kad veisti arklius pasirodė daug lengviau.
