Šiaurės Rusijoje, šaltojoje tundroje, randasi milžiniškos skylės. Jų kilmę gaubia paslaptis: nė vienas žmogus nėra iki galo tikras, kaip jos atsirado.
Tačiau Sibiro naujienų tarnybos praneša, kad yra liudininkų, pranešančių apie didelius sprogimus, kurie galimai gali būti susiję su šių kraterių atsivėrimu.
Šiaurinių elnių bandų varovai vieną pirmųjų kraterių pastebėjo 2013 – aisiais. Jis buvo aptiktas Taimyro pusiasalyje. Jis buvo maždaug keturių metrų pločio ir maždaug 100 metrų gylio. Kaip tvirtina liudininkai, krateriai juos beveik „prarijo“. Tačiau kaip jie susidaro, varovai nėra matę.
Aplinkinių kaimų gyventojai, gyvenantys dešimtys kilometrų nuo kraterių, yra girdėję labai keistų garsų. Panašu, kad prieš atsirandant krateriams, žmonės, gyvenantys 70-100 kilometrų atstumu nuo jų, girdėjo garsus, panašius į sprogimus. Vienas liudininkų netgi stebėjo ryškų švytėjimą danguje.
Nuo to laiko, kai 2013-aisiais atsirado pirmas krateris, prasivėrė ir dar keli. Kadangi niekas nepateikia įtikinamo paaiškinimo, vietiniai gyventojai pradėjo mistifikuoti šiuos reiškinius ir sakyti, jog tai – ateivių darbas. Kiti tvirtina, kad taip atrodo požeminių raketų bandymų vietos, tvirtina „Washington Post“.
Remiantis naujų liudininkų parodymais, tai nėra „X-failų“ bei Malderio, Skali tyrimų verta istorija. Ji gali būti susijusi su klimato kaita.
Žurnale „Scientific American“ tvirtinama, kad Arkties zonos šyla stulbinamu greičiu. „Nature“ paskelbtame tyrime teigiama, kad temperatūra 2014 vasarą ten buvo rekordinė, t. y. penketu laipsnių Celsijaus šiltesnė. Mokslininkai kelia prielaidą, jog įšalusi tundros žemė atsileidžia iš amžino įšalo.
Kaip užšalęs metanas gali išmušti 30 metrų skylę? Esant pakankamai žemai temperatūrai ir aukštam slėgiui, metanas bei vanduo gali užšalti drauge. Šioje formoje metanas gali išlikti itin ilgai, tačiau jei klimatas šyla ir prasideda atlydys, metanas vėl tampa dujomis, sukuria slėgį ir galiausiai sprogsta.
Mokslininkai tikrino šią hipotezę ir surengė ekspediciją į kraterio dugną: ten esančiame ore užfiksuota neįprastai didelė metano koncentracija.
Nerimauti turėtų ne tik tie, kurie bijo sprogimų, bet ir aplinkosaugininkai, nes metanas priklauso dujų, sukeliančių klimato atšilimą, grupei. Kai kurios žiniasklaidos priemonės šią problemą yra pavadinusios „laiko bomba“.
Gali būt ir blogiau. Vienas šių kraterių yra tik keletas kilometrų nuo gamtinių dujų rezervuarų. „Siberian Times“ yra rašę, kad dviejų degių medžiagų buvimas bemaž vienoje teritorijoje yra gana grėsmingas ir verčia rūpintis saugumu.
Šie krateriai gali turėti dar vieną paaiškinimą: sprogstantis krateris. Tokie krateriai sprogsta netgi tada, kai juose nėra metano, tik tik pradėjus šilti klimatui: tarp žemės sluoksnių susikaupęs ledas, keičiantis temperatūrai, ištirpsta, o tada žemės sluoksniai „sulūžta“.
