Slėniai Šiaurės jūros dugne yra senųjų upių, ėmusių vandenį iš tirpstančių ledo plokščių, liekanos.
O dabar mokslininkams pavyko susidaryti kol kas aiškiausią šių kanalų vaizdą. Jie yra palaidoti šimtų pėdų gylyje po jūros dugnu. Šie tuneliai yra milžiniški, o jų plotis yra nuo vieno iki šešių kilometrų.
Naujieji vaizdai atskleidžia šiuose didžiuliuose kanaluose esančias smulkiagrūdes detales: mažulytes nuosėdų keteras, didesnes nuosėdų sienas, galinčias besidriekti kilometrus, ir kraterius, atsiradusius dėl tirpstančių ledo luitų.
„Mes nesitikėjome, kad pačiuose kanaluose pavyks aptikti tokių ledo dangos pėdsakų, – pasakoja pagrindinis tyrimo autorius Jamesas Kirkhamas, Britų antarktinės tarnybos ir Kembridžo universiteto jūrų geofizikas. – Tai iš tikrųjų rodo, kad ledas su kanalais sąveikaudavo daug intensyviau, nei manyta anksčiau.“
Ledynų pėdsakai
Šie kanalai yra ledynų pėdsakai, atsiradę prieš maždaug 700 000–100 000 metų, kai didžioji dalis Šiaurės jūros, taip pat ir du trečdaliai Jungtinės Karalystės ir visa Airija dažniausiai būdavo palaidoti po milžiniškomis ledo plokštėmis. Kaip „Live Science“ aiškino J. Kirkhamas, per šį laikotarpį ledas pasistūmėjo ir atsitraukė septynis ar aštuonis kartus.
Tais laikotarpiais, kai klimatas atšildavo ir ledas atsitraukdavo, šios ledo plokštės išskirdavo vandenį po ledu pasislėpusiais ledo kanalais. Šie kanalai paliko savo pėdsaką žemiau esančiose nuosėdose. Vėliau, ledui išnykus, ant viršaus susikaupė dar daugiau nuosėdų, palikusių įspaudus giliai po jūros dugnu.
Siekdami pamatyti šiuos senuosius įspaudus, geofizikai pasitelkia technologiją, vadinamą 3D seisminiu atspindžiu. Šio proceso metu mokslininkai į jūros dugną nukreipia suspausto oro pliūpsnius.
Susidariusios garso bangos sklinda uolienų ir nuosėdų sluoksniais po jūros dugnu ir atsispindi atgal, kur jas užfiksuoja laivo imtuvas. Kadangi garsas skirtingais uolienų ir nuosėdų tipais sklinda skirtingu greičiu, iš turimų duomenų galima susidėlioti ir atkurti žemės gelmių vaizdą.
Povandeninių tunelių slėnių žemėlapis atrodo tarsi milžiniškas plotas, padengtas išsipylusiais besiraizgančiais makaronais. Tačiau priartinus kanalai matyti stulbinamai detaliai. Jie raitosi ir vinguriuoja lyg upės (kadaise tai ir buvo upės), apribotos gruoblėtų šlaitų ir uolų. Kai kurie jų nusidriekę 500 km gylyje nuosėdose, o jų ilgis siekia dešimtis kilometrų.
Vanduo ir ledas
Kaip aiškina J. Kirkhamas, tunelių slėniuose esančios reljefo formos vaizduoja sudėtingą ledo atsitraukimo paveikslą. Kai kur pastebimi gana lėto ir nuolatinio atsitraukimo požymiai. Tarkime, eskerai yra maždaug penkių metrų aukščio nuosėdų keteros, galinčios driektis daugybę kilometrų. Jie taip pat matomi ir dabartiniuose palaipsniui judančiuose ledynuose.
Kitose vietose kanalus pertraukia nedidelės subtiliai atrodančios keteros – jos atspindi greitą ir dinamišką ledo tėkmę. Dar vienas sparčiai judančių ledo ir vandens bangų požymis yra išgremžti krateriai. Tai vietos, kuriose didelis ledkalnis, atsiskyręs nuo pagrindinės ledo plokštės ir pajudėjęs tolyn į naują vietą, galiausiai užstringa ir ten ištirpsta.
Panašu, kad kanalus išgraužė ir vanduo, ir ledas. Kai kuriose vietose kanjonų dugnu vinguriuoja tarsi supinti kanalai. Juos suformavo tekantis vanduo, kuris, panašu, išplovė nuosėdas po ledo danga.
Tačiau, kai susiformavo tuštuma, ledo apačia pasislinko į šį tarpą ir išgraužė platesnį kelią. Taip pat yra vietų, kuriose slėnio sienos, atrodo, sugriuvo – veikiausiai po to, kai ištirpo slėnį užpildęs ledas. Tokiu būdu į jo vietą nuslinko nuosėdos.
Šie povandeniniai tunelių slėniai suteikia įdomų praeities vaizdą. Tačiau tikroji jų vertė gali būti pagalba nuspėjant ateitį. Klimatui šylant, ledo kepurėlės ir vėl traukiasi. Jei klimatas pakankamai įkais, vieną dieną Vakarų Antarktida gali atrodyti panašiai kaip Šiaurės jūra prieš 100 000 metų, pažymi J. Kirkhamas.
Grenlandijos ledo sluoksnis taip pat sparčiai tirpsta. Išanalizavus Šiaurės jūros kanalų liekanas ir tai, kaip jie susiformavo, galima daugiau išsiaiškinti apie šiandieninių ledo sluoksnių netekimą reguliuojančią dinamiką.
Geologiniai duomenys visų pirma gali parodyti, kaip tokie nedidelio masto veiksniai kaip judantis vanduo daro įtaką tam, kiek ledo galiausiai ištirpsta jūroje ir kaip greitai tai vyksta. O tai gali padėti sukurti geresnius jūros lygio kilimo modelius.
„Ateityje norėtume tirti ir plėtoti šią idėją ir tęsti kartografavimo procesą, taip pat įtraukti kompiuterinį modeliavimą, kad išsiaiškintume, kaip sukuriamos tokios reljefo formos ir kas turi įvykti ledo plokštės pagrinde, jog jos susidarytų“, – dėsto J. Kirkhamas.
