Čia jos sukelia pašvaistes, o kartais gali pridaryti ir bėdų, pavyzdžiui pažeisti aukštos įtampos laidus. Didžiausias pavojus kyla tada, kai Saulė aktyviausia – aktyvumas kinta 11 metų ciklu, artimiausias maksimumas bus po poros metų. O dabar mokslininkai pirmą kartą parodė, kad sąveikos aktyvumas kinta ir metų bėgyje.
Tam jie pasitelkė dviejų NASA misijų, THEMIS ir MMS, skirtų magnetosferai tirti, duomenis, apimančius visą vieną Saulės aktyvumo ciklą. Tyrėjai ieškojo Kelvino-Helmholtzo nestabilumo požymių. Šis reiškinys pastebimas daug kur mūsų aplinkoje: pavyzdžiui, kai vėjas sukelia bangas ežero paviršiuje, arba kai vingiuoja ir sklaidosi garai iš verdančio arbatinuko.
Magnetosferos viršuje bangas sukelia Saulės vėjas; jos yra vienas pagrindinių būdų vėjo dalelėms skverbtis gilyn, panašiai kaip bangos ežero paviršiuje maišosi su oru ir suformuoja purslus. Paaiškėjo, kad bangų stiprumas kinta priklausomai nuo metų laiko: stipriausios jos per lygiadienius, silpniausios – per saulėgrįžas.
Lygiadienio metu Žemės sukimosi ašis nukreipta statmenai krypčiai Saulės link; matomai toks išsidėstymas vėją nustumia prasčiau. Per saulėgrįžas vienas arba kitas ašigalis labiausiai atsisuka į Saulę; galima sakyti, kad Saulės vėjas tada į magnetosferą trenkiasi kaktomuša ir yra atstumiamas efektyviau.
Gali būti, kad šis rezultatas paaiškina, kodėl pastaruosius mėnesius buvo matomos tokios ryškios šiaurės pašvaistės net ir Lietuvoje: ne per seniausiai praėjęs lygiadienis reiškia, kad bangos magnetosferoje stipriausios, taigi ir Saulės vėjas geriausiai įsiskverbia į atmosferą. Vasarą pašvaistės turėtų aprimti, o rudenį – vėl sustiprėti.
Apskritai Saulės vėjas gali pakenkti kosminiams zondams ir astronautams, taigi prognozuoti kosminius orus labai svarbu, ypač dabar, kai planuojama vis daugiau kosminių misijų, įskaitant žmonių grįžimą į Mėnulį ir vėlesnius skrydžius į Marsą bei toliau.
Tyrimo rezultatai publikuojami Nature Communications.