2005 m., NASA Cassini zondu aptikti įrodymai, kad vandens ledo čiurkšlės veržiasi iš Encelado, o nuotraukose aiškiai matoma, kad jie kyla iš palydovo pietų ašigalio regiono. Vėlesni tyrimai suteikė pagrindo prielaidai, kad šie debesys kilo iš po ledo skydu esančio paviršinio okeano kuriame galėtų būti tinkamos sąlygos gyvybei.
Pačiu Cassini gyvybės tuose išsviestuose debesyse turimais instrumentai ieškoti nebuvo įmanoma, tad Richard Mathies iš Kalifornijos universiteto Berkeley su komanda atliko eksperimentus, kuriais patikrino, ar tai atlikti galėtų būsimos misijos.
Dujiniu šautuvu paleisdama ledo daleles į metalo lakštą kelių kilometrų per sekundę greičiu, komanda simuliavo, kaip zondui skrendant per ledo dalelių srautus, būtų galima paimti jų medžiagos pavyzdžius.
Ekspeimentas parodė, kad netgi skriejant 3 km/s greičiu, zondas galėtų surinkti pakankamai medžiagos tyrimamas pačiame zonde, ieškant tokių gyvybės įrodymų, kai aminorūgštys ar cukrūs. „Organinės molekulės susidūrimą atlaiko“, – sako R. Mathies.
Aplink Saturną skriejantis zondas pro Enceledą galėtų keliauti lėčiau nei 3 km/h. Apie patį palydovą jis suktųsi dar lėčiau – 200 m/s, – kas bandinių paėmimą dar supaprastintų.
Kol kas į Enceledą neplanuojama jokia misija, tačiau Mathiesas ir jo komanda tikisi, kad jų tyrimas gali paskatinti jos planavimą. „Enceladas suteikia pateikia puikią galimybę, nes bandinius mums pateikia praktiškai automatiškai“, – sako jis.
